Prieš šešerius metus pirmą kartą viešai į gatves išėjusią LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) bendruomenę į eitynių vietą Upės gatvėje tada vežė specialūs autobusai, kurie prieš pasukdami link Konstitucijos prospekto, važiavo specialius „garbės ratus“ Vilniaus gatvėmis, taip klaidindami galimus užpuolikus.
Jos buvo nemenkas išbandymas ir pačiai LGBT bendruomenei, o ypač jos aktyviausiems nariams: daugelis iš mūsų dar tada nebuvome atviri nei savo tėvams, nei artimiesiems apie tai, kas esame. Tad klausimas – eiti į renginį, kuriame bene kiekvienas dalyvis neabejotinai paklius į fotoaparatų ar filmavimo kamerų objektyvus – buvo svarbus. Tokiame kontekste ne vienam kilo klausimas, kas svarbiau – įsitikinimai, galimybė gyventi laisvai savo, o ne kitų primestą gyvenimą, ar daryti kompromisą ir neiti tam, kad ne tik neįskaudintum artimųjų bei nerizikuotum savo saugumu.
Bene labiausiai įkvepiantis nutikimas anąkart įvyko, kai jau prasidėjus eitynėms atskubėjo pažįstama aktyvistė – su akiniais nuo saulės, ant galvos užmaukšlinta kepure, taip bandanti maskuotis ir pasislėpti nuo kamerų.
Bene labiausiai įkvepiantis nutikimas anąkart įvyko, kai jau prasidėjus eitynėms atskubėjo pažįstama aktyvistė – su akiniais nuo saulės, ant galvos užmaukšlinta kepure, taip bandanti maskuotis ir pasislėpti nuo kamerų – tačiau nusprendusi, kad sąžinės laisvė svarbiau nei homofobiškos visuomenės ir artimųjų patyčios.
Po trejų metų Gedimino prospekte ji žygiavo vienoje iš kolonų, o jos skiriamasis ženklas tada jau buvo laikomas plakatas rankose.
2010 m. buvo lūžio taškas: iki tol Petro Gražulio seksualinėmis fantazijomis apie „iškrypėlius“ maitinta visuomenė pamatė, kad į eitynes atėjo tokie patys žmonės kaip ir jie. Tiesą pasakius tai buvo visiškas fiasko baubusiam ir agresiją per eitynių dalyvius saugojusias tvoras bandžiusiam lieti fašistuojančiam jaunimėliui – mažai kas po tokio pasirodymo norėjo tapatintis su šia grupe.
2013 m. Gedimino prospekte įvykusios eitynės „Už lygybę“, žymėjo kitą lūžio tašką: aptvertuose garduose, lyg zoologijos sode žygiuojantys žmonės nuošalioje Lietuvos sostinės gatvėje – nebeapibrėžė Lietuvos demokratijos kokybės. Tvoros krito, o Gedimino prospektas atsivėrė aštuoniems šimtams (mažiausiai du kartus daugiau nei 2010 m.) eisenos dalyvių. Nors tam, kad renginys galėtų vykti organizatorių pasirinktoje vietoje prireikė teismų maratono, tačiau ši pergalė, kaip sako Vilniaus universiteto teisės profesorius Vytautas Mizaras, prisidėjo ir prie kitų socialinių grupių teisės į susirinkimus įtvirtinimo Lietuvoje.
Šiemet eitynės pirmą kartą rengiamos be teismų maratonų, valstybės institucijoms dirbant savo darbą, t.y. nebandant riboti šios valstybės piliečių teisių. O eisena bus kaip niekada ilga – nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo Vilniuje. Ar tai reiškia, kad galima pasiploti sau – tiek LGBT teisių aktyvistams, tiek visai visuomenei – ir užsidėjus pliusą ramiai gyventi?
Ne, priešingai. Ši situacija žymi naują etapą tiek visuomenei, tiek pastarosios daliai – LGBT bendruomenei.
Štai neseniai LGBT bendruomenės tinklapis gayline.lt paskelbė apklausą, kurioje svetainės lankytojų teiraujamasi, ar jie planuoja dalyvauti „Baltic Pride 2016“ renginiuose. Beveik trečdalis to daryti neketina, dar 16 proc. teigia bijantys „viešintis“. Kitaip tariant, beveik pusė dalyvavusiųjų apklausoje apsimeta, kad turi vienodas teises ir jaučiasi puikiai, nes artimiausia aplinka juos priima, tačiau gatvėje retas išdrįstų paimti savo mylimajam ar mylimajai už rankos. Arba gyvena baimėje ir, reikia pripažinti, kad po tokių įvykių kaip JAV, kai Lietuvos internetinėje erdvėje galima rasti ne tik įprasto plūdimosi, bet ir grasinimų konkretiems homoseksualiems žmonėms jų „Facebook“ paskyrose, šiurpui ir baimei erdvės tikrai yra.
Tačiau baimė nesuvienodins LGBT ir heteroseksualių žmonių teisių Lietuvoje. Suvienodins tie, kurie dar kartą išeis į gatves ir pasakys „mes esame“: tai, ką padarė prancūzai po lapkričio atakų Paryžiuje – gyvendami ir nebijodami tų, kurie skaudžiai gelia, o jų paliktus geluonis traukdami lauk.
Tų geluonių šalinimas Lietuvoje – ir heteroseksualių žmonių atsakomybė. 2010 ir 2013 m. mes išėjome į gatves kovodami ne tik už save, bet ir demokratiškesnę, teisingesnę Lietuvą visoms grupėms. Ateinantį šeštadienį, dalyvaudami eitynėse „Už lygybę“ jūs galite prisijungti prie LGBT bendruomenės ir parodyti, kad neapykanta, smurto skatinimas ir nepagarba artimam – nėra vertybės, kurios apibrėžia mūsų visuomenę. Kad jos yra šiukšlės, kurių vieta – istorijos šiukšlyne.
Šis Jūratės Juškaitės komentaras paskelbtas žmogaus teisių portalemanoteises.lt.
