 |
Neteko skaityti sutarties teksto, tačiau iš pasisakymų susidaro įspūdis, jog Bažnyčia įsipareigoja besąlygiškai informuoti civilinės metrikacijos biurus apie visas sudaromas sakramentines santuokas. Kyla įspūdis, kad ši sutartis galimai prieštarauja kanonų teisės normoms, kunigystės tarnystei ir tikinčiųjų interesams.
Kanonų teisės kodeksas numato slaptos santuokos galimybę, jai skiriami keturi kanonai – 1130–1133. Bažnyčia niekada nesimpatizavo slaptoms santuokoms dėl gresiančios bigamijos ar net poligamijos, tačiau pasitaiko atvejų, kai slaptumo reikalauja nupturientų gerovė. Slaptos santuokos teikiamos labai retai ir tam turi būti labai rimta ir nedelstina priežastis. Apie tai sprendžia vietos vyskupas, kuris gali leisti slaptą santuoką. Tokiu atveju Bažnyčia garantuoja abiem sutuoktiniams konfidencialumą ir diskretiškumą.
Kanonų teisės kodeksas numato slaptos santuokos galimybę.
Santuokos prigimtis yra visuomeninė, todėl slapta santuoka yra didelė išimtis. Tarkime, pora jau nemažai laiko gyvena kartu. Aplinkiniai mano, jog jie yra priėmę santuokos sakramentą, tačiau taip nėra. Sąžinei priekaištaujant ir vengiant apkalbų, nenorint prarasti gero vardo pora prašo leidimo susituokti slaptai. Galima būtų pateikti ir kitų pavyzdžių, kai dėl santuokos fakto paaiškėjimo kuriam nors sutuoktiniui grėstų rimtas pavojus sveikatai, darbui, nuosavybei, visuomeninei padėčiai ir pan. Tokios santuokos ypač buvo paplitę tarybiniais laikais. Kunigai tuokė slapta, dažnai nedarė jokių įrašų.
Santuokos slaptumas nekeičia reikalavimų santuokos galiojimui. Būdinga tai, kad priešsantuokinis tyrimas vyksta slaptai, reikiamos dispensos ir leidimai gaunami slaptu būdu, apeigos vyksta slaptai, apie faktą žino tik santuoką laiminantis kompetentingas dvasininkas (natūraliai – parapijos klebonas), sutuoktiniai, du liudininkai ir vyskupas, ir visi įsipareigoja saugoti paslaptį. Tokiu atveju parapijos santuokų knygoje nedaromas įrašas, tačiau toks įrašas yra specialioje vyskupijos slapto archyvo knygoje. Aišku, slapta santuoka nėra tas pat kas santuoka, kuri sudaroma tylomis, nuošaliai, be didelio triukšmo ir daugybės liudininkų. Tokia santuoka įrašoma parapijos knygoje.
Santuokos slaptumą teisiškai gali panaikinti ją įslaptinęs vyskupas paliovus priežastims, prašant sutuoktiniams ar kai kuris nors sutuoktinis piktnaudžiauja slaptumu ir kėsinasi sudaryti bigaminius ryšius.
Klebonas gali įvykdyti slaptą santuoką ir be vyskupo žinios, nepaliekant jokio įrašo nei parapijoje, nei nusiunčiant pranešimą vyskupui. Toks poelgis yra neleistinas, tačiau išpildžius visus esminius reikalavimas, santuoka yra galiojanti. Žinoma, tokiu atveju santuokos dalyviai turi saugoti paslaptį ypač kruopščiai, kad paaiškėjus nekiltų nemalonumų. Kaip minėjau, tokios santuokos vyravo tarybiniais laikais.
Keista yra matyti, kad liberalizmo idėjas propaguojantis ir liberalų partijos deleguotas ministras pasirašo sutartį dėl informavimo, kai yra kvestionuojamas šeimos institucijos išskirtinumas ir toleruojamos kitokios sąjungos, ir valstybė negali tokių porų sukontroliuoti. Tuo tarpu noriai domimasi įsipareigojančiomis tikinčiųjų poromis. Iš to išplaukia galimybė finansiškai koreguoti šeimas sudarančius asmenis, ypač pensininkus. Ar šiam tikslui pasiryžo talkinti ir arkivyskupas?
Bažnyčios aukščiausias sielovadinis įsakymas yra sielos išganymas (suprema lex salus animarum). Neįprasta, kad daugėja pensinio amžiaus tikinčiųjų, kuriems negalima suteikti nuodėmių išrišimo, nes būdami našliai gyvena susidėję. Dažniausia konkubinato priežastis – nuogąstavimas, kad valstybė apribos jų pensijas ir turtą. Civiliškai susituokti jiems neparanku ir dėl iškylančių paveldėjimo problemų, dėl savo vaikų interesų. Ar šiuo atveju kunigui reikia labiau paisyti arkivyskupo ir ministro sutarties? Juk kunigui labiau rūpi išvaduoti tikintįjį iš nuodėmės.
Kai pensininkai vos išsilaiko, kaip nesusipratimas pasirodo reikalavimas informuoti apie jų santuokas, kad valstybė galėtų apkarpyti jų pajamas.
Gyvenimas susidėjus, kaip sakė šv.Pijus iš Pietrilčinos, yra tiesioginis kelialapis į pragarą. Jei pensijos būtų tikrai labai didelės, gal tada atsirastų ir proporcingumas, bet kai pensininkai vos išsilaiko, tuomet kaip nesusipratimas pasirodo reikalavimas informuoti apie jų santuokas, kad valstybė galėtų apkarpyti jų pajamas. Sielovadiniu požiūriu svarbiau būtų išvengti gyvenimo susidėjus, negu keli litai, nubraukti nuo pensijų.
Romos martirologijoje yra minimas romietis kunigas, kaip manoma vėliau Terni vyskupas, šv.Valentinas, kurio diena taip išpopuliarėjo pastaruoju metu. III a. valdant imperatoriui Klaudijui II jis buvo nukankintas dėl draudimo tuokti jaunesnius nei 37 metų legionierius nepaisymo. Imperatorius buvo įsitikinęs, kad nevedę kariai yra labiau atsidavę tarnybai. Akivaizdu, kad toks draudimas neatitiko nei prigimtinės, nei dieviškos teisės, todėl šv.Valentinas ėmė ginti teisėtus tikinčiųjų interesus, vadovaudamasis sielų gerovės, išganymo taisykle, o ne tapdamas imperatoriaus tarniuku.
Minėta sutartimi sukurta prielaida, jog tikintieji nebegali pasitikėti savo kunigais, nes jie verčiami būti informatoriais ir prieš savo, ir prieš tikinčiųjų valią. Panaši dilema buvo iškilusi kariuomenės kapelionate, kai kariuomenės ministerija buvo sumaniusi įpareigoti kapelionus informuoti vadovybę apie karių gyvenimą. Keletas kapelionų atsisakė tai daryti, todėl kreipėsi į Vatikano institucijas dėl pavojaus išpažinties paslapčiai ir pasikėsinimo į kunigystės konfidencialumą.
Kas bus su kunigais, kurie atsisakys ar paprasčiausiai neinformuos apie kai kurias santuokas?
Ar arkivyskupas minėta sutartimi su teisingumo ministru nesukūrė prieštaravimo ir dviprasmybės: paneigė teisę, kuri jam ir tikintiesiems pripažįstama? Apskritai, ar gali atskiras vyskupas ar jų konferencija panaikinti Visuotinės Bažnyčios pripažįstamą slaptos santuokos teisę (tebūnie retai naudojamą ir nepalankiai traktuojamą) savo nutartimi ar sutartimis? Arkivyskupas pasirašė su teisingumo ministru sutartį, kurią pagal Kanonų teisę jis gali ar net privalo laužyti, kai į jį kreipsis tikintieji su teisėtais prašymais sudaryti slaptą santuoką. Kam tada tokia sutartis reikalinga?
Kas bus su kunigais, kurie atsisakys ar paprasčiausiai neinformuos apie kai kurias santuokas? Šaržuojant norisi pasakyti: Šv.Valentinai, turėsi naujų draugų ir daug darbo Danguje juos gelbėdamas iš pavojų!
Manau, kad bažnytinę santuoką turėtų deklaruoti patys sutuoktiniai, o ne kunigai. Jei valstybei rūpi išsiaiškinti tokias poras, tai patarčiau pradėti nuo susidėjusių porų, kurios, priešingai nei tikinčių katalikų poros, yra rizikos grupė, iš kurios kyla daug problemų ne tik atskiriems asmenims, bet ir valstybei.
