Be abejo, laisvė yra užtikrina, laisvadienis yra puiki proga pailsėti, tačiau Nepriklausomybė kilo ne iš laisvadienio ir poilsiavimo, todėl ši šventė neturėtų būti vien poilsinė.
Vos viena kita plazdanti Trispalvė, menkas žmonių dalyvavimas renginiuose išduoda, jog prieš 23 metus puoselėti Nepriklausomybės ir patriotiškumo idealai nuvertinami, nebenorima dėl jų nors truputėlį pasijudinti, pasiaukoti.
Kai kurių piliečių viešai demonstruojamas cinizmas primena komunistų elgesį per Sausio 13-osios įvykius: žiūrėdami televizorių gurkšnojo brendį ir laukė, kuo baigsis, jų įsitikinimu, Nepriklausomos Lietuvos tragikomiškas spektaklis.
Toks jis vyksta šiandien, piliečiams demonstruojant savo abejingumą.
Kai kurie žmonės teigia, jog prisišventėme sovietiniais laikais, kai priversti mokytojų, vadovų ir vykdomųjų komitetų tampėme Lenino, Engelso ir kitų balvonų paveikslus. Dar kiti bodisi šių švenčių proga daroma partine ar politine agitacija. Keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingas ir orias šventes ne priversti ir veidmainiškai, bet kaip laisvos šalies žmonės.
Nepriklausomybės minėjimas padeda stiprinti šalies ir tautos savigarbą.
Tai kodėl privalome švęsti Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventes?
1.Ji parodo, formuoja mus kaip naciją, sutelkia ir apvienija. Joje prisimenamas, aktualizuojamas ir sudabartinamas nacijos gimimas ir gyvavimas.
2. Nuolat būtina ugdyti teisingą piliečių savimonę, jog neatrodytume kaip neapsisprendę, tarsi nebūtų jokio skirtumo, kieno valiai ši šalis pasidavusi – savo ar svetimai. Nepriklausomybės šventėje sau ir kitiems pareiškiame savo valią likti suverenūs.
3.Ši šventė ir jos metu skelbiamos tiesos bei vertybės mus apibrėžia, padaro kitokiais, skirtingais, puoselėja ir suteikia tapatybę. Juk dėl teisės būti savimi kėlėme balsą ir ginklą prieš kitas tautas ir valstybes, reikalaudami pagarbos ir lygiateisio pripažinimo. Kokia tapatybė įsivyrauja ten, kur Nepriklausomybės minėjimas nevyksta?
4.Nepriklausomybės minėjimas padeda stiprinti šalies ir tautos savigarbą tiek tarp piliečių, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Jei tokia svarbi šventė yra už nieką verčiama, tuomet sunku tikėtis pagarbos iš kitų, ypač iš nedraugiškai nusiteikusių tautų.
5. Tai jaunąją kartą ir visuomenę ugdanti, motyvuojanti šventė. Kaip sekmadienio Mišiose kaskart pasikartojame krikščioniško gyvenimo tiesas ir jas įtvirtiname savo atmintyje bei apsisprendimuose, taip Nepriklausomybės šventėse turėtume pasikartoti esmines laisvės ir valstybingumo tiesas.
6.Tai šventė, kuri turi įkvėpti, o dabar, atrodo, tarsi paskutines patriotizmo žarijas gesintume. Kažkada viename lietuvių renginyje JAV mačiau, kaip keliant žvaigždėtąją vėliavą lietuviukas antrokas visu balsu traukė šios šalies himną pridėjęs ranką prie širdies. Kai paklausiau, kas esąs, atsakė – amerikietis. Emocionaliai stiprus ir įtaigus kitos šalies patriotizmas „suvirškina“ lietuviško patriotizmo jausmo stokojantį jaunimą. Būtina stiprinti emocinį ryšį su savo tauta ir valstybe.
Tačiau kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia kiaulės akimis: duok duok, bet padėkos ir pagarbos – jokios!
7.Tai ir ateitį statanti bei kurianti šventė, nes kol švęsime, tol mąstysime ir elgsimės kaip laisvos šalies piliečiai. Nepriklausomybės tradiciją, dvasią, nešamą orumą būtina perduoti jaunajai kartai. Tik tokios šeimos, mokyklos, seniūnijos, kuriose nuoširdžiai švenčiama ši šventė, sugebės perduoti valstybingumo vertybes.
8.Tai šventė, kurioje dėkojama Dievui už laisvės dovaną. Kitų tautų sunkios išsivadavimo kovos įtikina, jog laisvę abu kartus gavome kaip stebuklą, nes mūsų mažą šalį ir tautą jau daug šimtmečių saugo ir gina ne tiek kariuomenė, kiek Dievas. Šia proga dalyvaudami pamaldose atliekame maldos pareigą už savo šalį, tautą, valstybę, prašydami Aukščiausiojo palaimos. Bet Tėvynės ir jos Nepriklausomybės nebematome tikėjimo šviesoje, o valstybės himne šaukdamiesi vien kaži kokios saulės, kol kas prisišaukėme tik „Stalino saulę“.
9.Ši šventė – tai ir pilietinio solidarumo paminėjimas, padėka visų visiems už bendrystę, bendrą darbą, pasiektus rezultatus. Pavyzdžiui, švietimo sistema gauna šešis milijardus litų, šiltas ir renovuotas mokyklas, nemokamą mokslą ir maitinimą, tačiau mokinių ir jų tėvų minėjimuose nepamatysi. Panašiai socialines išmokas gaunantiems piliečiams išdalinami kruvinu prakaitu uždirbti 8 milijardai. Savo malda ir dalyvavimu jie pelnytai pagerbtų darbščiuosius ir sąžininguosiuos piliečius, kurie sukuria bendrąjį gėrį, moka mokesčius, pasidalija savo darbo vaisiais. Tačiau kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia kiaulės akimis: duok duok, bet padėkos ir pagarbos – jokios!
10.Be abejo, Nepriklausomybės šventė – tai ir buvimo kartu džiaugsmas. Išgyventi ir priimti savo šalį vien kaip darbo, prievolės ir prievartos vietą, būtų neteisinga. Mus turi paliesti ir esamų privalumų bei džiaugsmo savąja Tėvyne patirtis, todėl turėtų vykti iškilmingi koncertai, vyrauti visuotinis linksmumas, pagerbiami šaliai nusipelnę žmonės.
Čia būtų galima paklausti: ar liūdime būdami nepriklausomi, ar džiaugiamės?
Taigi, tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios šventes privalėtume švęsti iškilmingai, turiningai ir gausiu būriu. Kiekvieną sykį turėtų įvykti visos šalies mobilizacija, nes jei didesnės jos dalies nebėra šioje šventėje, kažin ar ji bus kasdieniuose darbuose ir iššūkiuose. Galų gale, ką ir kaip švenčiame, tuo ir tokie esame, tokį likimą ir užsitarnaujame.
