Visi supranta, kad Europos Sąjunga sunkiai begali suvaldyti šią krizę, tačiau ir galimų sprendimų nėra daug. Atitverti visą Europą spygliuota tvora – ne išeitis. Pietų Europos valstybės, spręsdamos pabėgėlių problemas, prisiima neproporcingai didelę naštą ir natūralu, kad pagalbos bei solidarumo reikalauja ir iš kitų Bendrijos valstybių.
Juk pati ES paremta lygiateisiškumo, bendro sprendimų priėmimo vertybėmis, todėl siūlymas pabėgėlius lygiai padalinti tarp kitų ES valstybių nėra nei stebėtinas, nei neteisingas. Panašiai pasisakyti spėjo ir buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras bei premjeras, kuris prasitarė, kad patys nesitikėkime solidarumo, jei nenorime prisidėti sprendžiant visai ES svarbias problemas. Liūdna, tačiau ne ką mažiau teisingai situaciją apibūdina ir Jeano-Claude'o Junckerio frazė, išsakyta metiniame Europos Komisijos pranešime, kad ir pačioje Europos Sajungoje nebeliko sajungos.
Tačiau panašu, kad daugeliui kyla esminis klausimas – ar Europa apskritai turėtų prisiimti globoti šimtus tūkstančių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, kai to nenori daryti artimesnės, panašesnės kultūros kaimynės? Gal ši problema ir nebūtų išaugusi iki tokio masto, jei ES nuo pat pradžių būtų apsisprendusi teikti didesnę finansinę paramą Turkijai, kurios pasienyje su Sirija yra didžioji dalis pabėgėlių stovyklų.
Turkai šioje srityje turi didelę patirtį, reikiamą infrastruktūrą, tačiau jie buvo palikti beveik vieni spręsti šią humanitarinę krizę. Tam nuo 2011 metų Turkija jau išleido daugiau nei 5,7 mlrd. dolerių. Į šalį užplūdusi pabėgėlių banga sukėlė krūvą ekonominių padarinių – atpigo darbo jėga, pradėjo kilti nekilnojamo turto nuomos kainos ir t.t. Tai tapo viena iš priežasčių, kodėl valdančioji Turkijos AK partija nebelaimėjo absoliučios daugumos parlamento rinkimuose.
Kodėl amerikiečiai, visuomet aktyviai kišęsi į politinius procesus Artimuosiuose Rytuose, dabar nerodo didesnio noro prisidėti prie pabėgėlių problemos sprendimo.
Daugelį šimtmečių kankinta pilietinių karų, regioninių bei didelio masto karinių konfliktų, Europos valstybių bendruomenė geriau supranta radikalizmo, autokratijos ir fundamentalizmo pavojų. Būtent nuo šių baisybių radikalaus islamo pavidale bėgantys žmonės tikisi rasti prieglobstį bendrijoje, kuri ne kartą išgyveno panašias tragedijas ir supranta, kad tik ekonominis bendradarbiavimas ir solidarumas gali padėti augti žmonių gerovei.
Tačiau mane stebėtina, kodėl amerikiečiai, visuomet aktyviai kišęsi į politinius procesus Artimuosiuose Rytuose, rėmę ir palaikę Arabų pavasario revoliucijas, kurių nusiritusi banga daugiau demokratijos į arabų valstybes neatnešė (Libijos bei Sirijos pavyzdžiai), dabar nerodo didesnio noro prisidėti prie pabėgėlių problemos sprendimo. Tai jau tapo ne lokaliu, o globaliu iššūkiu, todėl Jungtinėse Tautose reikia garsesnių raginimų prie humanitarinės krizės suvaldymo prisidėti visas Vakarų pasaulio valstybes.
Taip, galimybė, kad tarp tūkstančių pabėgėlių atsidūrė ir užsimaskavusių Islamo valstybės (ISIS) agentų bei smogikų, egzistuoja. Juolab, kad tarp jų yra daug jaunų vyrų, iš kurių dalis, pasak Vakarų valstybių politikų, su kuriais teko bendrauti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, neturi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tačiau su savimi nešiojasi naujausius "iPhone" telefonus. Tai kelia didelių įtarimų, todėl būtina nuodugniai patikrinti kiekvieną į šalį gyventi priimamą pabėgėlį – surinkti kiek įmanoma informacijos apie jo šeimos ryšius, išsilavinimą, profesiją, gyvenimą Sirijoje, net religinius ir politinius įsitikimus. Jei šių duomenų nėrą – pabėgėliui apriboti galimybę šalyje įsikurti ilgesniam laikui ar laisvai judėti. Į Europą negalime įsileisti maro po juoda ISIS vėliava.
Negali būti jokių kalbų apie darželius arabų kalba ar panašias iniciatyvas.
Jei priimti pabėgėlius dabar nesame pasiruošę, būtini ir infrastruktūriniai sprendimai – laikinam apgyvendinimui galime pritaikyti ištuštėjusius viešuosius pastatus. Tačiau nuo pat pradžios negalime leisti visiems pabėgėliams koncentruotis vienoje vietoje, kurti atskiras uždaras bendruomenes.
Panašią klaidą jau yra padarę didžiosios Europos Sąjungos valstybės – Vokietija, Prancūzija. Uždaruose getuose net be pašalinio įsikišimo tarpsta radikalaus Islamo fundamentalizmo dvasia. Dėl šios priežasties pabėgėlių įkūrimas skirtingose savivaldybėse, nuo pat pirmų dienų prasidedanti šių žmonių integracija į šalies visuomenę, darbo rinką yra svarbiausia sąlyga.
Negali būti jokių kalbų apie darželius arabų kalba ar panašias iniciatyvas. Jei nori gyventi Lietuvoje, turi nuo pirmos dienos mokykis lietuvių kalbos, o jei ne – sienos atviros keliauti ten, kur patinka. Nemanau, kad į Lietuvą atvykę sirai negalėtų įsitvirinti mūsų darbo rinkoje – man teko bendrauti su verslininkais, kurie jau dabar sutiktų apgyvendinti bei įdarbinti karo pabėgėlius.
Sunku suprasti, kodėl mūsų valstybės piliečiai, patys per pastarąjį amžių patyrę valstybės praradimo krizę, buvę priversti bėgti nuo karo bei okupacijos siaubo, bijo, kad mūsų valstybę sugriaus keli šimtai nuo siaubo savo tėvynėje bėgančių žmonių. Lankantis pabėgėlių stovyklose Turkijoje teko susipažinti su šiais žmonėmis – Sirijos karo pabėgėliai man pasirodė taikūs, išsilavinę ir geri žmonės.
Jei nuo pirmųjų dienų nelaikysime jų svetimkūniais, o visokeriopai padėsime integruotis ir pritapti mūsų šalyje, ne tik išvengsime getų ir uždarų benduomenių scenarijaus, bet ir turėsime mūsų valstybei dėkingus ir lojalius piliečius.
Birutė Vėsaitė yra Seimo narė, socialdemokratė.