Ar šiandien galime „iš tolo“ atskirti, kuris žmogus yra mokytas, kuris ne? Ar „mokytumas turi kokia vertę“?
Mūsų tėvai ir seneliai, augindami pulkelį vaikų, visuomet jų tarpe darydavo atranką, matydami, kurį galima leisti į mokslus, kuris to vertas, o visi likusieji, kartu su tėvais, ardavo, akėdavo, sėdavo ir pjaudavo – tai yra sunkius ūkio darbus dirbdavo tam, kad galėtų surinkti reikiamą sumą pinigų, kad būtų galima tą „protingą išrinktąjį“ išmokslinti – išleisti į daktarus, į kunigus, į mokytojus ar pan. Tai buvo garbė visai šeimynai ar net visai giminei.
Išmokslintas kaimietis išmokdavo ir aukštojo mokslo vertų manierų, elgesio, įgydavo tam tikrą, pasididžiavimą kelianti žodyną, turtingą, su sinonimais bei klasikų citatomis, kalbėdavo taisyklinga ir turtinga lietuvių kalba.
Išmokslintas kaimietis išmokdavo ir aukštojo mokslo vertų manierų, elgesio, įgydavo tam tikrą, pasididžiavimą kelianti žodyną, turtingą, su sinonimais bei klasikų citatomis, kalbėdavo taisyklinga ir turtinga lietuvių kalba bei dar kokiomis trimis keturiomis užsienio kalbomis – be žodynų, prakaitavimo ar raudonavimo bei mikčiojimo.
Be specialių „kalbos patikrinimo“ testų kaimiečiai gerbė tuos namus, žmogų išauklėjusį ir iš tolo keldavo kepurę jo tėvams, broliams, seserims.
Net fantazuodami Lietuvos piliečiai neįsivaizdavo, kad aukštojo mokslo diplomą turintis žmogus galėtų pasakyti „tipo“, karoče“, „ta prasme“. Žmonės turėjo gėdos jausmą, turėjo pagarbos jausmą ir tuos jausmus demonstravo. Tokia mūsų istorija, kurią prisimena tūkstančiai gyvų liudininkų.
Aukštąjį mokslą baigęs žmogus ir „ant akmens gyvendamas galėjo pragyventi“. Jam nebereikėjo dirbti juodo darbo ir lankstyti nugaros. Tokie buvo visuomenės dėsniai, įstatymai. Aukštąjį mokslą gerbė ne tik kaimiečiai, bet ir Parlamento nariai bei visi piliečiai. Tai buvo turtas.
Ko vertas pirktas diplomas šiandien? Tą žino tik pirkusieji. Dauguma mano pacientų teigia, kad nereikia to diplomo, nes be jo galima daug daugiau uždirbti. Ir uždirba. Ar čia suformuota tokia tendencija? Aukštasis mokslas daugumai nėra nei siekiamybė, nei būtinybė. Ar tai nėra klaidinga?
Ko vertas pirktas diplomas šiandien? Tą žino tik pirkusieji.
Dirbdama Škotijos universitetinėse psichiatrijos klinikose atsitiktinai mačiau televizijos laidą – forumą – aukštojo mokslo tema.
Rungėsi anglų ir škotų universitetai, iš auditorijos nuskambėjo klausimas, kodėl škotai gali mokytis už dyką, o anglai jau turi mokėti pinigus.
Girdėjau ir atsakymą: „Mes didžiuojamės savo aukštuoju mokslu ir pirmenybę visada teikėme ir teiksime savo piliečiams, o jus galite studijuoti savo universitetuose, tačiau, jei norite pas mus – susimokėkite“.
„Mūsų šalyje aukštasis mokslas yra didžiulė privilegija.“ Škotijoje aukštojoje mokykloje pretenduoja studijuoti tikrai labai gabūs, to verti jauni žmonės. Protekcijos, pažintys ar panašūs dalykai čia neegzistuoja, atvirkščiai – „kerta per reputaciją“.
Paaiškėjus protekcijai, geras vardas būna prarastas, bet tai labai reti atvejai, visi žino, kad protekcija pakiš koją. Reputacija, giminės garbė – čia didžiulė vertybė, saugomas paveldas. Iš dvylikos savo rezidentų psichiatrų – dešimt turėjau „tikro karališkojo kraujo“, su visokiausiomis karališką giminę žyminčiomis dalelytėmis prie pavardžių.
Tik du jaunuoliai buvo atvykę iš užsienio – vienas indas ir viena rezidentė Pakistano pilietė. Jie baigė universitetus Odesoje ir Peterburge todėl, kad taip „buvo pigiau“, bet net nesvajojo likti dirbti ten, kur baigė – laikė papildomus egzaminus, tikslingai ruošėsi, kad rezidentūrai jau galėtų išvykti į Jungtinę Karalystę.
Jie buvo labai gerbiami tarp savo draugų ir kolegų, kadangi demonstravo itin didžiules pastangas, buvo darbštūs, sugebėjo elgtis kaip škotų piliečiai, perimti svetimos šalies papročius neišsižadėdami savų – savame rate.
Jie buvo labai gerbiami tarp savo draugų ir kolegų, kadangi demonstravo itin didžiules pastangas, buvo darbštūs, sugebėjo elgtis kaip škotų piliečiai, perimti svetimos šalies papročius neišsižadėdami savų – savame rate.
Mano rezidentas indas neišlaikė egzamino, o kai paklausiau, kas nutiko, man atsakė, jog per mažai pasigilino. Jis gavo klausimą apie piromaniją, apie tai turėjo pilnai ir išsamiai atsakyti per septynias minutes.
Dabar sekame spaudą ir skaitome, kad įstojimui į aukštąją mokyklą reikia tik vieno egzamino. O kaip žinoti, ar jaunas žmogus moka skaičiuoti, skaityti, koks jo elgesys, kokios jo vertybės? Ar stodamas į mediciną išmano fiziką, ar moka nusišypsoti, padrąsinti kitą? Dar – sužinojau iš savo sūnų, kurie mokėsi anatomiją naudodami muliažus – nebuvo darbo prozektoriume, jiems nereikėjo preparuoti lavonų. Penktame kurse dar nemokyti leisti vaistų į veną.„Bet mus mokė kaip suleisti vaistus „į apelsiną“, išgirdau.
Studentai didžiuojasi, kad yra labai mokyti. Daug liberaliau ir paprasčiau viskas. Net apsiėjimas su žmogaus gyvybėmis. Savo laiku žinojome, kad jei jaunas žmogus baigia vidurinę mokyklą – jis yra apsiskaitęs, moka be klaidų rašyti lietuvių kalba, moka skaičiuoti: sudėti, atimti, dauginti „mintinai“, be technologijų.
Britai gali paklausti: „O ką iš savo tautos poezijos labiausiai vertini?“
Moka ne tik laisvių ir teisių išsireikalauti, bet turi mokyklos išmokytų gebėjimų seneliui vietą viešame transporte užleisti, sunkesnį krepšį pasisiūlyti panešėti, atsistoti, kai kalba su vyresnio amžiaus žmogumi ar su mergaite... Dabar tai tokie nemadingi rudimentai, visiškai nesuprantami ir nereikalingi. Bet ne visur.
Pavyzdžiui, darbo interviu Jungtinėje Karalystėje gali būti suorganizuotas restorane ir gali pasirodyti, kad tave svetingai priima ir yra labai draugiškas kolektyvas, bet iš tiesų, kažkas iš kartu pietaujančių tarpo aptars, kaip išmanai stalo etiketą, kaip sukramtai maistą, kaip moki būti nepasipūtęs ir palaikyti pokalbį, kur pasidedi servetėlę... Taigi tos kultūrinės (būtent kultūrinės) smulkmenos tebėra galiojančios, reikalingos bei vertinamos. Britai gali paklausti: „O ką iš savo tautos poezijos labiausiai vertini?“ Paklaus angliškai apie lietuvišką poeziją...
Pageidauja, kad gydytojai būtų plataus akiračio, šalia medicininių žinių. Taigi tas išsilavinimas, aukštasis mokslas – jau nebe juodas fizinis darbas, reikalavimai labai aukšti.
Vis menu, kaip šiuolaikinės psichiatrijos žvaigždė, Kanados psichiatrijos profesorius Pierre Flor-Henry kažkokia proga kalbėjo apie savo susitikimą su labai pasipūtusiu, proteguojamu ir geros nuomonės apie save jaunuoliu, tačiau nežinojusio, kas yra Portugalijos sostinė – ir atitinkamo mokslo luomo durys jam užsidarė. Kaip ir nieko bendro su medicina ar ne?
Tai čia mokslas, pramoga, anekdotas? Verkti, juoktis, toleruoti, nekreipti dėmesio? Kokia reakcija būtų adekvati ir moderni?
Ir per mūsų radijo laidą prieš kelis metus nuskambėjęs „klausimėlis“ prieš pat abitūros egzaminus tuoj rašysiančio rašinį viduriniuosius mokslus baigiančiojo jaunuolio buvo paklausta: „Kas parašė „Katedrą“? Ir visai Lietuvai nuskambėjo atsakymas: „Marčiulionis“... Tai čia mokslas, pramoga, anekdotas? Verkti, juoktis, toleruoti, nekreipti dėmesio? Kokia reakcija būtų adekvati ir moderni? Tai vadinasi – pasiektas mokslas ar jo iliuzija?
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė, Vilniaus m. TS-KLD Antakalnio skyriaus narė
