Nusižudyti šiandien yra lengviau negu gyventi. Tokį daugelio mano pacientų išsakomą teiginį turėtume išgirsti. Nusižudo psichikos ligoniai psichopatologijos įtakoje (komanduojančių haliucinacijų įtakoje; sunkios depresijos atvejais), tačiau nusižudo ir žmonės, tiesiog nelaimingi, nesurandantys gyvenimo prasmės ar ją praradę, nesugebantys mylėti, niekam nerūpintys, nemylimi, nemylintys savęs, susidūrę su gyvenimo iššūkiais ir nematantys galimybių su jais susitvarkyti, išgyvenantys nesėkmes, netektis, pažeminimą, neteisybę, sutryptą orumą.
Girdime ir skaitome komentarus: jis/ji taip nusprendė ar pasirinko. Išvertus į žmogišką kalbą reikštų „mes niekuo dėti”. Aš keliu klausimą: „Argi?“
Jie nesuranda motyvacijos gyventi, gyvenimas jiems tampa nebe vertybe, bet nepakeliama našta, kančia. Jie nori numirti. Ir tai tampa niekam nesvarbu. „Tavo problema“. Prieš daugelį metų nusižudė Vasaros 5 ligoninės vyriausioji medicinos sesuo – dar dieną prieš mirtį turėjusi pareigą įkvėpti kitus gyventi, tos pačios įstaigos dvi kolegės, gydytojos, puoselėjo mintį apie savižudybę ir vis ateidavo pas mane aptarti savo būsenos. Taigi, gyvenimas ne visiems yra lengvas bei sklandus, iššūkių daug.
Ar yra kas atsakingas už mūsų žmonių, lietuvių, norą gyventi? Ar tai asmeninė kiekvieno piliečio atsakomybė? Pasirinkimas? Taip dabar labai madinga sakyti ir šiai sąvokai nurašyti daugybę dalykų bei žmonių gyvybių. Girdime ir skaitome komentarus: jis/ji taip nusprendė ar pasirinko. Išvertus į žmogišką kalbą reikštų „mes niekuo dėti”. Aš keliu klausimą: „Argi?“
Kartais jie, pacientai, žmonės, prabyla apie sąžinę – t.y. juos sulaiko artimųjų skausmas ar gėda (psichiatrijoje – vienas iš apsaugos nuo savižudybės veiksnių), tada jie aiškina: būtų geriausia, jei mane netyčia nutrenktų mašina ar panašiai, tačiau dažnai, ir dauguma pareiškia, kad jiems nesvarbu, ką pagalvos ar išgyvens kiti. Tokie pasakymai jau akivaizdžiai šaukte šaukia, kad žmogiškieji ryšiai yra sutraukyti, nebeegzistuoja. Savižudybė laukia už kampo.
Alkoholio naudojame itin daug, taigi lėtai save žudome savo noru. Vėl klausimas: ar tik savo noru? Kodėl alkoholis yra „po ranka“?
Juos daug kas gali pasmerkti ir išvadinti egoistais, tačiau ne vieną šimtą panašių atvejų gydžiusi, galėčiau prieštarauti ir atsakyti, kad nebūtinai. Egoistais gali būti ir tie, kurie yra šalia jų, bet tapę kurti, akli ir beširdžiai. Todėl praradę sugebėjimą ar norą išgirsti, pastebėti ar atjausti – ištiesti ranką, it skęstančiajam šiaudą. Ambicijų kova. Dar kiti pasirenka ilgesnį ėjimą į mirtį – save pradžioje apmarindami alkoholiu, narkotikais, o tai iš tikrųjų jau yra savižudiškas elgesys. Alkoholio naudojame itin daug, taigi lėtai save žudome savo noru. Vėl klausimas: ar tik savo noru? Kodėl alkoholis yra „po ranka“?
Psichikos ligoniai nusižudo dėl kamuojančios psichopatologijos: klausos haliucinacijų, kliedesių, didžiulio nerimo bei gilios depresijos. Tai psichikos simptomai, kuriuos reikia gydyti, ir gydymo dėka minėti simptomai užgęsta. Simptomai yra būdingi psichikos ligoms.
Nepaisant to, kad psichiatrai, ko gero, geriausiai kovoja su savižudybėmis – tai yra moka užgesinti aktyvios psichopatologijos simptomus, ir tai daro, tačiau nedaro daugybės dalykų , kurie privalomai yra daromi specialistų kitose šalyse. Pavyzdžiui, nėra nei algoritmo, nei monitoringo apie savižudybės rizikos veiksnius – psichiatrui nėra privaloma jų įvertinti.
Mūsų šalyje apsiribojama psichotropinių vaistų ir antidepresantų išrašymu – tai yra gerai, nes veikiamas cheminis balansas smegenyse, tačiau to jokiu būdu nepakanka, ir psichiatro darbe tai negali niekaip apsiriboti savižudybių prevencija. Juolab, kad daugybė mokslo studijų nurodo, jog patys antidepresantai gali paskatinti mintis apie savižudybę ir mėginimus žudytis. Psichiatrui neprivaloma dalyvauti paciento socialiniame gyvenime, nei šeimyniniame, nei kultūriniame, nei vertybiniame, nei jokiu būdu – dvasiniame ar religiniame, ypač asmeniniame. Visa tai – ligonio pasirinkimas.
Vis dar galioja tarybinis psichikos ligonių aptarnavimo principas – kuo daugiau ligonių priimi, tuo geriau dirbi. Pagal tai ir alga skaičiuojama.
Juokingai skamba, kai ligonio „pasirinkimui“ nurašoma jau įvykdyta savižudybė. O ar negalėtų būti baudžiama už paskatinimą savižudybei? Būtų labai gera viena iš savižudybės prevencijos priemonių. Vis dar galioja tarybinis psichikos ligonių aptarnavimo principas – kuo daugiau ligonių priimi, tuo geriau dirbi. Pagal tai ir alga skaičiuojama.
Jungtinėje Karalystėje ta pati alga: ar aptarnavai keturis ligonius, ar du šimtus – gydytojo algos ribos yra viešai skelbiamos, ir jas internete gali rasti, kas tik nori. O ligonių srautai yra vadybos ir medicinos administracijos, skyriaus vedėjų darbo rodikliai. Norvegijoje milijonai buvo skirti, kai trys įsikūrę kalnuose emigrantai vienas po kito nusižudė. Norvegijos vyriausybė iškart atkreipė dėmesį ir susirūpino, kas galėjo nepatikti ir taip įskaudinti atvykusius iš kitų kultūrų žmones Norvegijoje, kad jie prarado norą gyventi. Iškart buvo iškeltas klausimas būtent gydytojams psichiatrams: kodėl? Jie buvo „pasiųsti į kalnus“ ištirti atvykėlių gyvenimo būdo. Ne rašytojai ir ne žurnalistai.
Pagarba žmogui, kiekvienam – be pasirinkimo – bet kuriam. Pagarba gyvybei. Gyvybės kultūra. Pagarba žmogui – kaip gyvybei, o ne statistiniam vienetui. Dėmesys, kas jam gerai, o kas ne. Patarnavimas žmogui – kad jam būtų gerai. Štai ko mums trūksta. Katalikiška šalis, Marijos žemės įvaizdžiu ir maldomis prie Parlamento iškovojusi Nepriklausomybę, ir tuo papirkusi viso pasaulio simpatijas nebeturi artimo meilės – vieno iš pagrindinio Dievo įsakymo, ir dar labiau nei okupacijos laikotarpiu dergianti bažnyčią. Štai kaip mes gražiai po truputi išsigimstam.
Patarnavimas žmogui – kad jam būtų gerai. Štai ko mums trūksta.
Ar tai gali būti viena iš savižudybių priežasčių, prisidedanti prie mūsų pirmaujančių pozicijų? Pirmaujančių nenoru gyventi? Nesugebančių ir negalinčių mylėti? Puoselėjančių mirties kultūrą ir triukšmingai ją liaupsinančių? Jau beveik metai dirba Savižudybių prevencijos biuras, įkurtas socialdemokratų deleguotos ministrės, nežinia, kas jame dirba, nei kokį darbą. Per tą laiką tiek žmonių, lietuvių, mūsų šalies piliečių nusižudė! Tos savižudybės (dauguma) buvo kruopščiai ir detaliai aprašomos žurnalistų. Bet nebuvo pateiktas nei vienas biuro darbuotojo ar ministrės komentaras – kodėl? Žmonės išalkę profesionalų išminties ir žodžių. Kur jie? Minėjimai (savižudybių prevencijos dienos ir pan.) yra padaryti šventėmis, sueigomis, susibūrimais. Žmonėms to mažai, jie nori darbų, atsakymų, garantijų, nori būti saugūs ir mylimi. Nesižudyti!!!
Paskutinis, apie metus laiko dirbusios darbo grupės savižudybių prevencijos grupės susirinkimas, įvykęs žiemą, jau visai nebelinksniavo savižudybės termino, bet svarstė europinius pinigus, kurie jau buvo paskirstyti kitai – „Gražaus senėjimo“ programai. Ir labai aiškiai buvo pasakyta, jeigu kam įdomu, galima savižudybių tematiką nagrinėti „Senėjimo“ kontekste. Atvežti Europos Sąjungos šalių gydytojų praktikos pavyzdžiai neįdomūs ir neišgirsti.
Panašu, kad mūsų laisvę atgavusioje Tėvynėje svarbiausia tapo europinių pinigų dalybos ir dar svarbiau, kad juos gautų atitinkamos grupuotės, „labai dirbančios“ savižudybių prevencijos labui. Nemiegančios naktimis, aplankančios kiekvieno nusižudžiusio Lietuvos žmogaus kapą, artimuosius. Ir pateikiančios pasauliui baisią statistiką: Lietuva pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi. Jau daug metų.
Palmira Rudalevičienė – gydytoja psichiatrė psichoterapeutė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė, TS-LKD Antakalnio skyriaus narė