Vienu balsu kartojami, lyg iš mokyklinės „špargalkės“ išpyškinami pasiaiškinimai girdimi daug dažniau nei jų reikėtų. Visi supranta, kad reikia ir kad galiausiai vis dėlto šiam įstatymui pritarsime, bet ne dabar. Ne šiandien, ne rytoj, ne šią savaitę, galbūt netgi ne šį dešimtmetį. Juk visuomenė tam, kaip ir daugeliui kitų pažangių vakarietiškų pokyčių, dar nepasiruošusi.
Galbūt esu žmogus, turintis kitokią nuomonę apie daugelį šiuo metu visuomenėje vykstančių pokyčių. Galbūt tiesiog racionaliai ir objektyviai juos vertinu, neturėdamas išankstinių, elementarią logiką už nugaros palikusių nuostatų. Galbūt esu žmogus, kiek labiau atsiribojęs nuo sovietinio mentaliteto paliktų žymių ir neaiškių baimių, dangstomų vis dar nepasirengusia visuomene. Galbūt.
Lietuva užaugo ir subrendo tam, jog tvirtu žingsniu galėtų žengti civilinės partnerystės įstatymo priėmimo link. Nes tam priežasčių yra ne viena ir ne dvi.
Tačiau nuoširdžiai ir drąsiai teigiu, jog Lietuva užaugo ir subrendo tam, jog tvirtu žingsniu galėtų žengti civilinės partnerystės įstatymo priėmimo link. Nes tam priežasčių yra ne viena ir ne dvi. Ir visos jos nugulė šiame straipsnyje.
Civilinė partnerystė – garantuota, bet neįteisinta
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad civilinė arba registruota partnerystė – tai teisinis statusas, kai du kartu gyvenantys žmonės savo sąjungą užregistruoja atitinkamoje savo gyvenamosios šalies institucijoje bei įgyja teisę į įstatymais paremtą jų interesų atstovavimą ir gynimą.
Šiuo metu Lietuvoje galiojanti tvarka, pagal kurią registruota partnerystė nėra įteisinta ir realiai neveikia, nors Civiliniame kodekse yra numatyta dar 2000 metais, pažeidžia lygybės ir teisingumo principus, užkerta kelią laisvu noru ir laisva valia paremtos galimybės pasirinkti įtvirtinimą, neužtikrina asmenų lygybės bei stabilumo tiek socialine, tiek finansine prasme, naikina visuomenės atvirumo principą.
Praktika rodo, bet teorija nesiryžta patvirtinti
Tarptautiniu mastu įtvirtintose deklaracijose ir dokumentuose yra nurodoma, kad valstybė privalo pripažinti kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimos formas, yra įtvirtinta teisė sukurti šeimą, atskirai nuo teisės į santuoką.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad civilinė santuoka tarp moters ir vyro nėra vienintelė galima šeimos forma, arba, paprasčiau tariant, šeimos egzistavimui nėra būtinas santuokos institutas.
Tai atspindi ir Lietuvos Respublikos Statistikos departamento pateikiami duomenys. Pasak jų, Lietuvoje akivaizdžiai daugėja asmenų, pasirenkančių ne santuokos institutu pagrįstą bendro gyvenimo formą, taip pat ir vaikų, gimusių ne santuokoje. Nepaisant to, tiek suaugusiųjų, tiek vaikų teisės ir jų apsauga nėra teisiškai reglamentuotos ir atstovaujamos.
Kartu gyvenančios poros, kurių statusas teisiškai nepripažįstamas, negali pasinaudoti daugybe galimybių, kurios prieinamos sutuoktiniams.,
Civilinė partnerystė – lygiateisiškumo įtvirtinimas
Kartu gyvenančios poros, kurių statusas teisiškai nepripažįstamas, negali pasinaudoti daugybe galimybių, kurios prieinamos sutuoktiniams, pradedant paveldėjimu ir baigiant informacijos teikimu gydymo įstaigose įvykus nelaimei.
Tais atvejais, kuomet asmenys nėra susituokę ar įregistravę partnerystės ir bendrai įgyja turtą, turtinių santykių reguliavimui bendriausia prasme taikytinos Civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, neginančios minėtų asmenų teisių.
Verta paminėti ir tai, kad registruotos partnerystės instituto Lietuvoje neegzistavimas kelia su gyventojų migracija susijusias problemas ir užkerta kelią visuomenės atvirumo principui bei tuo pat metu mažina valstybės kaip tarptautinių santykių žaidėjos ekonominį potencialą.
Kadangi nėra registruotos partnerystės instituto, lygiaverčio santuokai, asmenims nėra suteikiamos tos pačios imigracijos teisės, partneriai neturi formaliai įteisintos galimybės vykti kartu su partneriu (pavyzdžiui, kadangi nėra ginamos partnerystės insitutu įtvirtintos partnerių ir vaikų teisės, vaikai arba vienas iš partnerių gali būti išsiųsti iš šalies).
Nors ir paprastesnė, bet ne ką mažiau svarbi
Partnerystė įstatyminio reguliavimo aspektu yra paprastesnė nei santuoka, gali būti nutraukiama skaidriai ir be ilgų teisinių ginčų, su kuriais susiduriama išsituokiant.
Įteisinus civilinę partnerystę, partneriai sutartimi galėtų nustatyti bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui.
Partnerystė įstatyminio reguliavimo aspektu yra paprastesnė nei santuoka, gali būti nutraukiama skaidriai ir be ilgų teisinių ginčų, su kuriais susiduriama išsituokiant.
Taip pat būtų užtikrinta nesusituokusių asmenų porų vaikų teisių apsauga.
Priešingai nei dabar, tokioje poroje gimus vaikui, kaip ir santuokos atveju, galėtų būti automatiškai pripažįstamas tėvystės faktas, jei asmenys bus įregistravę savo partnerystę.
Taip atsiras ne tik pareiga, bet ir teisinis garantavimas partneriams rūpintis bei išlaikyti vaiką finansiškai, todėl nebeliks galimybių piktnaudžiauti vengiant tėvystės įsipareigojimų.
Apibendrinant...
Įteisinti registruotą partnerystę Lietuvos Respublikos įstatymais yra reikalinga tam, kad būtų sulygintos sutuoktinių ir partnerių teisės ir pareigos, sumažinti skirtumai tarp Europos Sąjungos valstybių, fiksuojama dviejų partnerių lygybė prieš įstatymą, stabilus jų teisinis statusas ir interesų gynimas.
Šios ir daugiau priežasčių, kodėl Lietuvai nėra ko delsti ir laukti dar dešimt ar daugiau metų, kol bus įteisinta civilinė partnerystė Lietuvoje, bus aptartos birželio 3-ąją vyksiančiame jaunimo organizacijų forume „Civilinė partnerystė Lietuvoje: galimybės ir perspektyvos“.
Forumo tikslas – įvertinti pataisų galimą efektą valstybei politiniu, socialiniu, teisiniu, ekonominiu požiūriu, įtraukti jaunimo nevyriausybines organizacijas ir inicijuoti diskusiją apie partnerystės instituto ateitį Lietuvos visuomenėje.
Mantas Šnioka yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas
