 |
Dažnai tenka išgirsti padūsavimus, kad kol nepasikeis karta, tol neateis ir pokyčiai į Lietuvą. Abejoju, ar užteks, kad karta pasikeistų. Apgailėtina matyti jaunuosius politikus, matančius pasaulį tik per siaurus ideologinius rėmus. Norėtųsi viltis, kad jaunas žmogus nebus atitolęs nuo kasdienybės ir tikės galintis pakeisti procesus. Gal ir naiviai, bet tikės ir ieškos sprendimų tai padaryti. Šiandien situacija daug vilčių neteikia – tos pačios tradicinės pirtelės, tie patys popieriniai projektai, gausiai finansuojami mokesčių mokėtojų lėšomis, tie patys narciziški pasimėgavimai rampų šviesomis. O rezultatas?
Nėra jo ir negali būti. Mat idėjos nukreipiamos ne į rezultatus, bet į procesą. Panašiai kaip sruogiškos klipatos – judėti ir krutėti, bet nė už ką nepersidirbti. Nelabai ir priežastys skirtingos – konclageryje buvo bijoma prižiūrėtojų užkraunamo darbo kiekio, o šiandieniniai jaunieji veikėjai bijosi partinių prižiūrėtojų nemalonės. Tikiu, kad sulauksiu kaltinimų už bedievišką palyginimą. Visgi, nelaisvė kankina (ar bent jau turėtų kankinti) jaunuosius politikus. Mintys surikiuotos taip, kad tekstas lyg iš ideologinio vadovėlio kaip berašytum.
Stiprių, savarankiškai mąstančių asmenybių trūkumas į lyderius iškelia prisitaikėliškus ir paklusnius personažus.
Žmonėms gražu, pačiam lengva, o svarbiausia – partijai gerai. Nesvarbu kuriai partijai ar jaunimo „judėjimui“ priklauso mūsų veikėjai. Kodėl tai yra įmanoma? Galbūt laikas pripažinti tai, kas akivaizdu – politinės jaunimo organizacijos daugeliui jų narių reikalingos savo ego išraiškai, bendravimo ir nevisavertiškumo kompleksų užgniaužimui.
Stiprių, savarankiškai mąstančių asmenybių trūkumas užprogramuoja situaciją, kai į lyderius iškyla prisitaikėliški ir paklusnūs personažai. Tai ir nulemia vidinius tuščių asmeninių ambicijų susidūrimus, užkertančius kelią tobulėjimui ir stiprių struktūrų kūrimuisi. Fasadinės veiklos principas išlieka daugumos organizacijų pagrindiniu veiklos principu ir tai galima taikyti tiek politinėms, tiek nepolitinėms jaunimo organizacijoms.
Neneigiu, kad daugelis funkcionierių tiki kiekvienu savo sakomu žodžiu – karjeros aukštumos juk vilioja. Ideologinis verslas – lojalus tarnavimas partijoms, o, tiksliau, jų vadovybėms, atlyginamas patogiomis ir skambiomis patarėjų, padėjėjų ir konsultantų pareigomis. Jei labai pasiseks – tapsi x partijos + jaunimo jungtinio sąrašo dalimi. Ir toliau sėkmingai tylėsi, pritardamas kitų nuomonei. Nesvarbu, ar esi „darbietis“, socialdemokratas, liberalas ar konservatorius – jei laiku užsimerksi ir po to ginsi savo partiją, nepaisydamas visko, būsi paglostytas iš viršaus.
Verta atkreipti dėmesį į abiejų pagrindinių Lietuvos partijų vadovybių elgesį artėjant rinkimams. Jaunimo aktyvo apdovanojimai politinės šventės proga? O gal pakiša už lojalumą ir šunišką ištikimybę artėjančiuose rinkimuose? Esu įsitikinęs, kad daugeliu atveju tai tikrai nėra patikimiausios ir labiausiai kvalifikuotos komandos suformavimas.
Vidinės kritikos vengimas, menka konkurencija ir nenoras išgirsti konstruktyvios kritikos yra partinės ligos, kurių niekas nė nesistengia gydyti. Visgi, visuomenė gali ir privalo kvestionuoti partinius sprendimus. Tai yra naudinga ir sveika tiek visuomenei, tiek pačioms politinėms partijoms. Geriau kelkime klausimus apie vykstančius procesus ir reikalaukime atsakymų nei verkime dėl to, kad mūsų neklauso. Tiesiog būkime „cekavi“. Partijas įmanoma kontroliuoti.
Geriausia jas kontroliuoti tampant jų nariais ir keliant klausimus viduje, reikalaujant atskaitomybės ir skaidrumo. Žinoma, piliečiai turi pasirinkimą būti mankurtais. Tik tada nereikia inkšti ir dejuoti, kad esame skriaudžiami, kad politinės rietenos mus vargina ir sekina – susitaikykime ir toliau klimpkime pelkėje.
Išeitis yra ir to negalima paneigti. Jei visuomenės reikalavimai ir spaudimas partijoms bei jų funkcionieriams pakils, nereikės laukti, kol pasikeis viena ar antra karta. Tai nėra kartų problema. Tai yra elementarus paklausos klausimas. Partijos turi ir gali tapti visuomenės įrankiu išreikšti savo valią.
Piliečių spaudimas reikalaujant skaidrumo ir atskaitomybės vienareikšmiškai provokuos partines diskusijas ir vidinę konkurenciją. Partijos neturi veikti pagal mafijos dėsnius, kur eiliniai nariai privalo prisiekti savo vadams. Tuo labiau jausdami, kad visuomenė reikalauja iš jų pokyčių, jaunieji partijų funkcionieriai turės prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Tik tada galėsime turėti viltį, kad užburtas ratas pradės trūkinėti.
Tik esant aukštesniems moraliniams reikalavimams ir plačiai partijų kontrolei išvengsime stebuklingo proceso, kai į kabinetą įžengęs dvidešimtmetis žmogus dėsto jau dešimtmečius girdimus lozungus. Visgi, nejučia prisiminiau Juozo Erlicko mintį „Senos demokratijos kraštuose mus priima tokius, kokie esam. O jei imsim geručius vaidint, tai ir Murmanske priims“. Pacitavus belieka sau ir kitiems jauniems politikieriams palinkėti kritiškumo sau ir kitiems bei blaivaus proto.
