Jeigu patikėsime tuo, ką mums bandė pasakoti rinkimus iš centrinių eterio temų išgrūdę politikai, rinkėjai dabar labiau skaito programas ir gilinasi į kandidato dalykines savybes. Juk tokiais argumentais buvo grindžiami agitacijos apribojimai, kuriuos pernai įteisino Seimas.
Bežiūrint į nevykstančią rinkiminę kovą dėl prezidento posto ir Europos Parlamento mandatų, į sėkmingas įstatymų leidėjų pastangas neleisti jai vykti, kyla klausimas – kokiais kriterijais vadovaudamasis politikus atsirenka vidutinis statistinis lietuvis?
Beveik patikėčiau, jei neprisiminčiau Seimo rinkimų rezultatų, kuomet į antrąją vietą išlipo partija, kuri programos neturi ir apskritai nenori turėti, tačiau profesionaliai moka linksminti, juokinti, dainuoti ir šokti. Tiesa, meilė greit ir praeina. Kaip liudija „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa, Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija (TPP) vertinama prasčiausiai – ją labiausiai susikompromitavusia laiko 48,8 proc. respondentų. Nesu į TPP susirinkusių juokdarių ir oportunistų gerbėjas, bet žodžiai „labiausiai susikompromitavusi“ jai tinka tiek pat, kiek antroji vieta parlamento rinkimuose.
Pamilę ir taip ekranuose mirgėjusias eterio pažibas už niekalus, tie patys rinkėjai už niekalus nuo jų ir nusigręžia. Donaldos šokiai-pokiai, Seimo vedėjo lipdukų klijavimas ir plėšymas, jo žmonos suknelės ir kitokios smulkios kvailystės bei beprasmybės iš tolo netraukia iki tokių aferų kaip „Leo LT“, nacionalinės energetikos išparceliavimas ir televizijos bokšto įkeitimas. Už nieką pamilę, už nieką nusivylė – taip galima apibendrinti signalą, kurį skelbia TPP reitingų svyravimai.
O gal kas nors pamėgins įrodyti, kad Seimo rinkimų batalijas laimėjusi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai triumfavo todėl, kad visi juos parėmę perskaitė ir įvertino 270 puslapių rinkiminę programą? Viena kolegė, prieš parlamento rinkimus iš kažkurio Seimo nario rankų gavusi šią knygą, taikliai pasiteiravo: „Argi negaila miško?“
Programas skaito patys politikai, apžvalgininkai ir politologai. Jiems tai, žinoma, privaloma – skaityti, komentuoti, kritikuoti ir aiškinti. Na, dar ir partijos finansiniai rėmėjai galbūt pavarto jiems aktualią dalį. Priversti visus rinkėjus studijuoti šimtus puslapių deklaracijų ir koncepcijų yra beviltiškas ir beprasmiškas siekis – geras būdas atgrasyti nuo bet kokio domėjimosi politika.
Politinę reklamą apriboję įstatymų leidėjai aiškiai persistengė susapnuodami, kad tušinukai ir balionai su partijos simbolika ar kandidato pavarde yra rinkėjų papirkinėjimas. Užtat dabar turime rezultatą – prezidento rinkimų vajų, kuris iš esmės nebegali pakeisti iš anksto parašytų reitingų. Pigios skelbimų lentos su pigiais plakatėliais, bukai apribotas eterio laikas (pvz., kandidatų pasisakymai po minutę), kažkur kažkada vykstantys Piliečių santalkos organizuoti pasikalbėjimai, kaip atrodo, nebegali nieko pakeisti. Kad ir už ką būtų rinkėjai pamilę ar patikėję, jog myli reitingų lyderį – rinkimų kovoje jam stengtis nebūtina. Kitiems – menkai prasminga. Ypač tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nespėjo pakankamai pabuvoti eteryje ir nebuvo įtraukti į reitingavimą.
Teisi Dalia Grybauskaitė, sakydama, kad Lietuvą valdo kokia šimtinė žmonių. Ta pati šimtinė ir bus pasistengusi, kad rinkimų kova virstų formalumu, o politikų reitingai išliktų tvarkingi – taip, kaip iš anksto nutarta. Tik įdomu – ar tas valdomos demokratijos sprendėjų ratas bus pražiopsojęs jį demaskuojančią kandidatę ir prieš ją beveik kapituliuojąs? O ar nėra taip, kad tas „šimtas žmonių“ turi savų priežasčių būti ja patenkintas? Meluočiau sakydamas, kad žinau atsakymą, tačiau kandidatės atsakymas į kolegos klausimą ir pažadas būti moderatoriumi tarp vadinamųjų valstybininkų (tos pačios šimtinės) ir vadinamųjų vanagų (nepašvęstų į šį ratą ir nenorinčių būti valdomais „nenaudėlių“) kelia nelabai gerų minčių. Būti vienodai geram visiems – valdžios, o ne permainų ideologija. Bet viltis miršta paskutinė. Tik ji ir lieka.
Nes grįžtant prie atsakingo ir adekvataus pasirinkimo galimybių reikia pasikartoti, kad renkamasi apgraibomis. Ko vertas vien faktas, jog kandidatas nacionalinio transliuotojo eterio debatuose, pagal „skaidrių rinkimų“ architektų sumanymą, bus pasisakęs vidutiniškai 25 minutes. Tikrai – „visiškai pakanka“, kad pažintume savo būsimą moralinį autoritetą.
