Gyventojai, verslai ir ekspertai (urbanistai, architektai), sudarantys įvairiausius Vilniaus miesto teritorijos planus, tikėjosi, kad tranzitinis judėjimas Vilniaus senamiesčiu bus uždraustas, o ne minimaliai apribotas. Deja, buvo priimtas „kompromisinis“ sprendimas: eismas bus ribojamas mažoje vos kelių namų atkarpoje ir tik labai ribotą laiką (savaitgalio valandomis). Toks sprendimas iš esmės nekeičia situacijos.
Kyla klausimas kuo remiantis buvo priimtas taip vadinamas “kompromisinis” variantas? Kompromisas tarp ko?
TAIP PAT SKAITYKITE: Nugalėjo verslininkai: Vilniaus Savičiaus gatvė savaitgaliams užsidarys
Štai architektūros ir urbanizmo ekspertai nuolat pabrėžia, kad tranzitinis eismas (t.y. kai gatve yra tiesiog pravažiuojama automobiliu, niekur nesustojama) Vilniaus senamiestyje turėtų būti panaikintas. Tokioms idėjoms neprieštarauja ir Savičiaus, Bokšto, Išganytojo gatvių gyventojai bei čia įsikūrę verslai. Šios pusės pritarė, kad reikia stengtis kuo labiau riboti eismą senamiesčio širdyje, kuri išsiskiria į UNESCO paveldą įtraukta unikalia architektūra. Gyventojai ir verslininkai tiesiog norėjo privažiuoti prie savo namų ar įstaigų, tačiau tai nereiškė tranzitinio eismo atkūrimo.
Tačiau nei ekspertų patarimai nei gyventojų norai Vilniaus miesto savivaldybės Eismo organizavimo skyriui nepasirodė pakankamas pagrindas imtis veiksmų jam įgyvendinti. Ir liepos 25 dieną minėtas skyrius priėmė „kompromisinį“ sprendimą, kad bus atnaujintas tranzitinis eismas baigus rekonstruoti gatves, o savaitgaliams trumpam užsidarys maža Savičiaus gatvės dalelė.
Deja, toks sprendimas nėra nei ekspertų, nei gyventojų, nei verslininkų pasiūlymų logiška išvada.
Tokie ir panašūs sprendimai, pagal iki šiol Lietuvoje galiojusius įstatymus, turi būti pristatyti visuomenei, ir praeiti kitas viešinimo procedūras. Bet, deklaruojamas viešas susitikimas su gyventojais šiuo klausimu, pasirodo, buvo ne toks ir viešas. „Išties, susitikimas vyko savivaldybėje, bet apie jį nebuvo viešai skelbiama“, – pripažino Vilniaus savivaldybės darbuotoja, pasiteiravus apie tai, kaip buvo galima dalyvauti šiame viešame susirinkime.
Stebėtina, kad šiuo metu rengiamo Vilniaus darnaus judumo plano atstovai pritarė tokiam sprendimui, kuris akivaizdžiai prieštarauja kertinei darnaus judumo vizijai. O gal jie kaip ir gyventojai nebuvo pakviesti į šią diskusiją?
Problema – ne nauja
Norint suprasti šią problemą iš esmės, pirmiausia, reikia nusikelti dešimčia metų į praeitį. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2007–2015 metams buvo iškelta tranzitinio eismo problema senamiestyje. Dar 2007 metais ekspertai vertindami esamą situaciją pastebėjo, jog „sparčiai augant automobilizacijos lygiui, kuris šiuo metu sudaro 515 lengvųjų automobilių 1 tūkstančiui gyventojų, miesto susisiekimo infrastruktūros plėtra (tiltų, gatvių tiesimas, sankryžų rekonstrukcija, stovėjimo aikštelių įrengimas) fiziškai jau negali būti užtikrinta reikiamais resursais, o transporto poveikis aplinkai ir eismo pasekmės pateisintos ekonominėmis prielaidomis“.
Liūdna pastebėti, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė nepriėmė jokių sprendimų pakeisti esamą būklę ir ekspertų komisija atlikusi Bendrojo plano vertinimą 2014 metais akcentavo, kad viena esminių problemų – tranzitinio eismo senamiestyje uždraudimas liko neišspręsta.
Vertintojai teigė, kad „esminė transporto problema, mažinant transporto srautus saugomoje senamiesčio teritorijoje, bei tranzitinių transporto srautų, kurie sudaro apie 40 procentų, sumažinimas nėra realizuotas. Būtina artimiausias metais blokuoti tranzitinio transporto eismą keičiant eismo organizaciją Savičiaus, Universiteto, Rotušės a. ir Stiklių gatvėmis. Papildomai spręsti dėl tranzitinio transporto eismo Liejyklos ir L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėmis (čia didelę įtaka turi esamos ministerijos, kurios ženkliai didina senamiesčio traukos potencialą)“.
Ar tikras simuliuotas kompromisinis sprendimas?
Prisimenant anksčiau minėtą „kompromisinį“ sprendimą ir kaip jis buvo pasiektas, galima teigti, kad šių dienų Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma miesto vystomo strategija ir politika neatitinka net elementariausių demokratijos principų. Ekspertų siūlymai ir vietinių žmonių prašymai nepalikti galimybės tranzitiniam eismui senamiestyje, deja, Vilniaus miesto savivaldybei, o tiksliau, Eismo organizavimo skyriaus vedėjui Tomui Kamaičiui bei merui Remigijui Šimašiui, pasirodė nepakankama sąlyga priimti tokį sprendimą ir prisidėti prie darnaus judumo populiarinimo sostinėje.
Šiuo metu Vilniaus miesto transporto organizavimas yra panašus į šiupinį, kur sumetus kelis vienas su kitu nesusijusius ir dažnai vienas kitam prieštaraujančius sprendimus, tikimasi, kad viskas bus gerai. Nepaisant ekspertų įspėjimo, kad sprendimai nėra teisingi, tinkami ar adekvatūs, o gyventojai, jiems prieinamais būdais, bandė išreikšti savo norą dėl tranzitinio eismo uždarymo.
Ir pagaliau, jeigu vietiniai ekspertai ir gyventojai negali būti laikomi rimtais patarėjais, savivaldybė galėjo pasidairyti į bendras pasaulines tendencijas, kurios rėkte rėkia apie darnų judumą (kai prioritetu tampa pėstieji, dviračiai ir viešasis transportas, o ne individualūs automobiliai) ir viešų erdvių mieste kūrimą (kai žmogus gali tiesiog mėgautis miestu be dujokaukės).
Pamąstymui arba vietoje išvadų
Pasidairius į netolimų kaimynų kiemus, tiksliau sakant, kaip tvarkosi latviai ir estai, matome, kad jų sostinių senamiesčiai yra skirti pėstiesiems ir eismas griežtai ribojamas. Jeigu manome, kad jie mums yra menki pavyzdžiai, pasižiūrėkime į Bruxelles (Belgija), Oslo (Norvegija) ar Boston (JAV) miestų vystymo planus ir strategijas. Pagaliau, jeigu išsivysčiusios šalys mums ne rodiklis ir mes vis dar jaučiamės kaip besivystanti šalis, tada galime lygiuotis į Addis Ababa (Etiopija) ar Kuala Lumpur (Malaizija). Šie miestai, turintys kur kas daugiau problemų nei Vilnius, turi ir kur kas ambicingesnius ateities planus.
Kiekvienas iš minėtų miestų taiko skirtingas priemones pasiekti, kad pėsčiomis klajoti po miestą būtų malonu, saugu ir patogu. Ir nei vienas miestas nesitiki, kad tai sumažins ekonomikos augimą ar turės žalos miesto gyventojams ar svečiams.
Iš tikrųjų ekspertai laikosi nuomonės, o jų tyrimų rezultatai rodo, kad pėsčiųjų zonose linkę suklestėti įvairūs smulkieji verslai, pritraukiama daugiau turistų, aplinkiniai gyventojai pasižymi mažesniu polinkiu sirgti tam tikromis ligomis bei yra mažinama miesto tarša. Todėl darosi labai įdomu, kodėl Vilniaus vadovai siekia grįžti į XX amžiaus vidurį kuomet progresas buvo siejamas su automobiliu? Ypač, kai Vilniuje galime pamatyti ir tokį teigiamą pavyzdį kaip Pilies g., kuri visuomet yra pilna praeivių klegesio, suvenyrus siūlančių prekijų, skamba gatvės muzika, kavinėse nespėja suktis baristai, o ne taip ir seniai čia irgi dundėjo automobilių ratai.
Pabaigai norėčiau visus pakviesti atvirai diskusijai: kokį mes, laikini ar nuolatiniai sostinės gyventojai ir svečiai, norime matyti Vilnių. Pakalbėkime apie tai su draugais, kaimynais ir net kitaip mąstančiais aplinkiniais, ir nebijokime savomis idėjomis pasidalinti su savivaldybe, kad ateityje sprendimai turėtų pagrindą ir atspindėtų mūsų norus ir lūkesčius.
Paulina Budrytė yra Savičiaus gatvės gyventoja, Duisburg-Essen universiteto doktorantė, daugiau nei penkerius metus dirbusi teritorijų planavimo srityje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Verslininkų noras – uždaryti Savičiaus gatvę ir paversti ją gyva