Europos Komisijos skaičiavimu, net 21 proc. „mažųjų“ susiduria su sunkumais gauti finansavimą. Lietuvoje, tuo tarpu, bent tokia „probleminė“ riba būtų didelis pasiekimas. Pagal finansinių paslaugų naudingumo ir finansinių šaltinių įvairumo kriterijų Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje, užimdama 22 vietą, o pagal jų įperkamumą – 19 vietoje. Paskutiniąsias vietas Europoje Lietuva užima ne tik pagal verslo, bet ir pagal vartojimo kreditavimo prieinamumą.
Dėl to viena iš esminių ekonomikos vystymo krypčių, įtvirtintų strategijoje „Lietuva 2030“, yra nukreipta į verslumo ir verslo kūrimosi skatinimą, deklaruoja „būtinybę užtikrinti reikiamą finansinių išteklių prieinamumą, jų formų įvairovę“.
Tas pats, tik gal kitais žodžiais yra deklaruojama iš esmės kiekvienos partijos, Vyriausybės ar Prezidentės pareiškimuose. Deja, tačiau pakiliai skambantys pareiškimai ir teisingos politinės iniciatyvos visiškai neatitinka realybės, kurią kuria Lietuvos bankas.
Lietuvos banko veiksmai visuose nebankinio finansavimo sektoriuose yra nukreipti į neproporcingus ir visiškai nepamatuotus administracinio bei teisinio pobūdžio ribojimus, keliančius grėsmę kiekvieno tokio sektoriaus išlikimui.
Jau 2011-2012 metais prasidėjusi viso nebankinio finansinių paslaugų sektoriaus priespauda sistemingai tęsiama ir toliau.
Neatsižvelgiant į (trans)nacionalines strategines nuostatas, diskredituojant palankų Prezidentės požiūrį į smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, Lietuvos banko veiksmai visuose nebankinio finansavimo sektoriuose yra nukreipti į neproporcingus ir visiškai nepamatuotus administracinio bei teisinio pobūdžio ribojimus, keliančius grėsmę kiekvieno tokio sektoriaus išlikimui. Be abejo, tradicinių finansavimo sektorių, daugiausia bankų, naudai.
Pavyzdžiui, kredito unijos, ekonomikos sunkmečiu pasižymėjusios kaip geras smulkiojo ir vidutinio verslo partneris, nuo 2012 metų nuolatos susiduria su vis griežtėjančiais riziką ribojančiais rodikliais, griežtesnėmis paskolų vertinimo taisyklėmis ir kitais ribojimais, kurių dauguma yra daug griežtesni nei bankams.
Toks griežtinimas lėmė tai, kad 2013 metais kredito unijų paskolų portfelis sumažėjo 8,5 proc, 2014 metais – 11,4 proc. 2014 metais pradėjo mažėti ir bendras kredito unijų turtas: jis per metus sumažėjo 13,1 milijonais litų (3,8 mln. eurų) nors finansų sektoriaus turtas ir šalies BVP augo.
Lyg to būtų maža, šių metų birželį Lietuvos banko nutarimais ir vėl buvo apribotos investavimo galimybės ir padidinti rizikos normatyvai bei jų skaičiavimo tvarka kredito unijoms. Jeigu kredito unija asocijuotiems nariams (t.y. smulkiam ir vidutiniam verslui) yra suteikusi 65 proc. ar daugiau visų paskolų, tokios unijos veiklos sąlygos yra reikšmingai sugriežtinamos.
Skaičiuojama, jog toks reguliavimas apie trečdalį kredito unijų privers mažinti verslo finansavimą arba iš viso trauktis iš rinkos.
Skaičiuojama, jog toks reguliavimas apie trečdalį kredito unijų privers mažinti verslo finansavimą arba iš viso trauktis iš rinkos.
Geras pavyzdys yra ir mažieji vartojimo kreditai, iš kurių maždaug trečdalis Lietuvoje yra imama būtent smulkaus verslo pradžiai ar siekiant finansuoti atsiradusius skubius verslo poreikius.
Šį sektorių, kuriam prilipdyta „greitųjų kreditų“ etiketė, į savo rankas Lietuvos bankas perėmė taip pat 2012 metais. Ir netrukus pasirodė vadinamoji „40 proc. taisyklė“, pagal kurią smulkųjį kreditą gali gauti iš esmės tik vidutines ar dideles pajamas gaunantys ir jokių reikšmingų įsipareigojimų neturintys asmenys.
Šios taisyklės taikymo praktika taip pat parodė, kad pajamomis yra pripažįstama tik tai, kas registruota „Sodros“ duomenų bazėje, ignoruojant 29 rūšis kitų pajamų, jau nekalbant apie trečdalį Lietuvos žmonių, gaunančių visas ar dalį pajamų šešėlyje.
Pažymėtina, jog aukšti Lietuvos banko priežiūros tarnybos pareigūnai viešoje komunikacijoje ne kartą paniekinamai lygino mažuosius vartojimo kreditus su „pagirių gydymu alkoholiu“ ar „narkotikų platinimo verslu“ ir atvirai ragino šią kreditavimo rūšį visiškai uždrausti, o visus klientus perleisti bankams.
Kaip šių represijų pasekmė, rinka realiai tapo oligopolinė, pasiūloje nebeliko mažiausių sumų ir trumpiausių terminų kreditų, o pastarųjų kelerių metų grynasis šių įmonių pelningumas yra mažiausias, palyginti su bankų ar kredito unijų pelningumu.
Tiesa, šios iniciatyvos smulkiųjų kreditų sektoriaus kol kas nesunaikino, tačiau iš esmės Lietuvos banko iniciatyva parengtas ir Seimui birželį pateiktas LR Vartojimo kredito įstatymas tą neabejotinai padarys. Mažinama kredito kainos riba padidins paskolų sumas ir prailgins terminus, o 2 dienų „nusiraminimo“ laikotarpis realiai panaikins pagrindinį šio sektoriaus skiriamąjį bruožą – kreditavimo operatyvumą.
Šios iniciatyvos smulkiųjų kreditų sektoriaus kol kas nesunaikino, tačiau iš esmės Lietuvos banko iniciatyva parengtas ir Seimui birželį pateiktas Vartojimo kredito įstatymas tą neabejotinai padarys.
Atitinkamai, tiek siūlomomis sumomis ir terminais, tiek kreditavimo operatyvumu mažųjų vartojimo kreditų tiekėjai nebegalės konkuruoti su kredito unijomis ar bankais.
Naujasis LR Vartojimo kredito įstatymas iš dalies yra skirtas ir vadinamosioms tarpusavio skolinimo platformoms, kurios suteikia patogią galimybę fiziniams asmenims skolinti nuotoliniu būdu kitiems fiziniams asmenims.
Šio sektoriaus, kuris Lietuvoje yra visiškai naujas ir turi vos kelis dalyvius, atžvilgiu Lietuvos bankas suskubo sudėti ribojimus, kurie padaro šią veiklą visiškai nepatrauklia. Tai yra, nelaukdamas jokios veiklos praktikos, Lietuvos bankas prevenciškai šį nebankinį finansavimo šaltinį apriboja taip, kad kiekvienas naujas tokio verslo iniciatorius gerai pagalvotų, ar jam iš viso verta pradėti.
Iš kitų nebankinių finansavimo šaltinių likę yra vadinamieji sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) šaltiniai, kurių Lietuvoje nėra dėl įstatyminės bazės trūkumų.
Tikėtina, kad ši, pasaulyje jau tapusi įprasta naujų idėjų finansavimo praktika, kuri Europos Sąjungos komunikatuose pripažįstama svarbia smulkaus verslo finansavimo galimybe, Lietuvoje net neišvys dienos šviesos, arba ją išvys taip, kad bus praktiškai nepatraukli.
Neatsižvelgiant į raginimus, teikiamus Lietuvos bankui iš įvairių verslo konfederacijų ir asociacijų, būtini šiam sektoriui teisės aktų pakeitimai yra akivaizdžiai vilkinami. Tik dabar pasirodė vieši pranešimai apie neva tai ruošiamus teisės aktų pakeitimus, leidžiančius vykdyti sutelktinio finansavimo veiklas.
Deja, tačiau atsižvelgiant į bendrą reguliavimo tendenciją visose ne bankinio finansavimo srityse, tikėtina, kad šie pakeitimai nebus praktiškai patrauklūs. Kad tik nauja verslo idėjų finansavimo galimybė neįsitvirtintų rinkoje.
Visų šių nebankinių kreditavimo sričių žlugdymo naudos gavėjai, be abejo, yra bankai. Mažėjant konkurencijai šalies kreditavimo rinkoje, dideli komerciniai bankai įgauna pranašumą.
Visų šių nebankinių kreditavimo sričių žlugdymo naudos gavėjai, be abejo, yra bankai. Mažėjant konkurencijai šalies kreditavimo rinkoje, dideli komerciniai bankai įgauna pranašumą.
Čia primintina, kad dar 2009 metų Tarptautinio valiutos fondo atlikta įvairių šalių finansų sektoriaus konkurencijos apžvalga parodė, kad sumažėjus konkurencingumo lygiui, bankai ne tik yra mažiau linkę investuoti į informaciją apie finansinius subjektų pajėgumus, bet ir apskritai beveik nustoja teikti finansavimą smulkiems ūkio subjektams (pvz., smulkiajam verslui).
Kitaip tariant, klausimas yra: ar tikrai Lietuvos bankas, išnaikinęs konkurentus, sugebės užtikrinti, kad bankai skolintų smulkiesiems? Turint omenyje mūsų užimamą 22 vietą ES pagal verslo kreditavimo prieinamumą, ši misija kol kas atrodo neįmanoma.
Dr. Paulius Astromskis yra Kreditavimo santykių tyrimų instituto ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius
