Tačiau ar tikrai didelė Lietuvos gyventojų dalis, kuri mažaisiais vartojimo kreditais naudojasi ir ne po vieną kartą, nieko nesupranta apie pinigus, yra reklamos aukos ir skolinasi brangiausiai dėl to, kad jie yra visiški neišmanėliai? Tiek užsienio, tiek Lietuvos vartotojų elgsenos tyrimai rodo priešingai.
Apie 35 proc. atvejų mažieji vartojimo kreditai buvo naudojami netikėtoms išlaidoms (laidotuvių, ligos, automobilio ar buitinės įrangos remonto) padengti.
Lietuvoje mažaisiais vartojimo kreditais yra naudojamasi racionaliai, siekiant patenkinti būtiniausius poreikius, kai kiti finansavimo šaltiniai yra neprieinami.
Periodiškai atliekamos apklausos, atlikti moksliniai tyrimai aiškiai ir nuosekliai rodo, kad apie 35 proc. atvejų mažieji vartojimo kreditai buvo naudojami netikėtoms išlaidoms (laidotuvių, ligos, automobilio ar buitinės įrangos remonto) padengti. 19 proc. – komunalinių paslaugų ir kitoms buities sąskaitoms apmokėti, 15 proc. – maistui.
Taip pat dažnai mažieji vartojimo kreditai naudojami būsto nuomai, mokesčiams už studijas ar panašioms reikmėms. Dauguma vartotojų mažaisiais vartojimo kreditais naudojasi tam, kad patenkintų pirminius ir būtinuosius savo poreikius, kurių nepatenkinus grėstų didesnė žala, nei sumokamos palūkanos.
Deja, ignoruodamas visus mokslinius tyrimus ir argumentus, Lietuvos bankas laikosi pozicijos, kad šią paslaugą reikia visiškai uždrausti, o visus klientus perduoti kredito unijoms ar bankams.
Tačiau Lietuvoje daugiau nei pusė gyventojų uždirba mažesnę nei vidutinę algą. Penktadalis – minimalią algą ar dar mažiau. Šiems klientams patyrus nelaimingą atsitikimą, vėluojant atlyginimui ar atsitikus kitam nenumatytam įvykiui, šie asmenys nei iš banko, nei iš kredito unijos, tikėtina, pagalbos negaus. O jei ir gaus – pagalba nebus greitoji.
Kokias alternatyvas turi vartotojai?
Savo disertacijoje „Mažojo vartojimo kreditavimo sandorių reguliavimo modelis“, tyriau mažųjų vartojimo kreditų gavėjų elgseną, motyvus renkantis būtent šios rūšies kreditus, galimas alternatyvas šiam pasirinkimui ir veiksnius, lemiančius vėlavimą grąžinti kreditus.
Disertacijos rezultatai ne kartą yra pristatyti mokslinėse konferencijose, straipsniuose, jie buvo pateikti ir yra žinomi tiek Lietuvos bankui, tiek Finansų ministerijai, tiek atsakingiems Seimo komitetams.
Tyrimas atskleidė, kad dauguma gyventojų, kurie kreipėsi į mažuosius vartojimo kreditus teikiančias bendroves, turėjo ir kitų alternatyvų, kaip antai – skolintis iš giminių ar draugų, naudoti santaupas ar parduoti turimą turtą, tačiau gėdos jausmas, skubūs poreikiai ar siekis išsaugoti savo turtą juos paskatino pasirinkti teisėtas, greitas ir diskretiškas paslaugas.
Tik nedidelė respondentų dalis (7 proc.) nurodė, kad iš viso galėjo atsisakyti savo poreikio. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad net 65 proc. respondentų sutiko arba kategoriškai sutiko su teiginiu, jog mažasis vartojimo kreditas padėjo išspręsti problemas.
Prasiskolinimo galimybė mažėja augant asmens finansinio raštingumo, sąžiningumo lygiui, ugdant skolininkų gebėjimus tiksliai vertinti savo galimybes grąžinti skolas.
Nagrinėjant priežastis, lemiančias kredito negrąžinimą laiku, išryškėjo reikšmingas ryšys su paties asmens sąžiningumu (dažniausiai prasiskolina tie, kurie skolinasi visiškai negalvodami apie grąžinimą arba žinodami, kad negrąžins), finansiniu raštingumu (kuo geriau asmuo supranta finansinius terminus, tuo mažesnė tikimybė jam prasiskolinti), o taip pat su ateities neapibrėžtumu (kuo tiksliau asmuo numato skolinimosi pasekmes ar kuo geresnėje finansinėje padėtyje jis yra, tuo labiau tikėtina, kad jis nebus prasiskolinęs). Tačiau tyrimu buvo visiškai paneigtas kredito savybių (kainos, termino) ryšys su jų grąžinimu ar negrąžinimu.
Atitinkamai, prasiskolinimo galimybė mažėja augant asmens finansinio raštingumo, sąžiningumo lygiui, ugdant skolininkų gebėjimus tiksliai vertinti savo galimybes grąžinti skolas. Būtent šioms sritims reguliuoti ir turi būti skiriamas maksimalus reguliuotojo dėmesys.
Lietuvos banko statistika rodo, kad bankams vartojimo paskolas vėluoja grąžinti 15 proc. arba kone kas šeštas klientas. Atsižvelgiant į tai, kad banko paskolos paprastai yra daug didesnės, dažnai užtikrintos turtu, asmeninės ir socialinės pasekmės akivaizdžiai yra didesnės būtent bankinio finansavimo srityje.
Deja, tačiau šiai dienai išskirtinis dėmesys demonstruojamas būtent mažiesiems vartojimo kreditams, iš dalies siekiant nukreipti dėmesį nuo tikrųjų finansų sektoriaus problemų.
Teisė gauti kreditą
Kredito prieinamumas yra neatsiejamas nuo visuotinai pripažintų žmogaus teisių: maisto, būsto, sveikatos priežiūros, švietimo, darbo ir pan. Tai yra, kreditavimas yra neatskiriama žmogaus teisės į orumą ir nuosavybę dalis. Kaip ir bet kuri kita teisė, ši taip pat negali būti ribojama be pakankamos priežasties.
Tai yra, atsakingai turi elgtis ne tik mažuosius vartojimo kreditus teikiančios bendrovės, tačiau ir reguliuotojas. Atsakingo reguliavimo sprendimai turi būti parenkami remiantis pakankama informacija apie skolininkus, jų poreikius, šių poreikių finansavimo alternatyvas ir turi būti siekiama, kad skolininko sprendimai būtų kuo labiau racionalūs, neribojant jo pasirinkimo laisvės ir galimų alternatyvų.
Reguliuotojo sprendimai turėtų nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp vartotojų gerovės ir būtinybės turėti stiprias kredito institucijas, nes konkurencija lemia geriausias sąlygas vartotojams.
Tačiau reguliuotojai ir įstatymų leidėjai eina priešingu keliu. Pirmiausia, mažieji vartojimo kreditai, kuriuos apibrėžia ir ES direktyva dėl Vartojimo kredito sutarčių ir pats Lietuvos bankas, statistiškai išskirdamas šias paslaugas, nėra niekaip išskiriami Vartojimo kredito įstatyme.
Smulkių kreditų paslaugos teikimo sąnaudos, kaip antai administravimas ar kiekvieno kliento kreditingumo vertinimas, yra ženkliai didesnės, didesnė ir rizika, todėl sąžininga pelno norma bankui ir smulkių kreditų bendrovei turėtų ženkliai skirtis.
Dabar sudaroma nuomonė, kad dėl visų kliento bėdų kalti tik paslaugos teikėjai ir tokia nuomonė atkakliai peršama visuomenei.
Taip pat abejonių kelia tai, kad tiek kelių tūkstančių eurų kreditui metams, tiek šimto eurų kreditui mėnesiui kreditingumo vertinimo reikalavimai yra vienodi. Juk skiriasi ne tik kredito sumos ar terminai, tačiau svarbiausia – skiriasi skolinimosi motyvai, galimos alternatyvos ir kiti svarbūs vartotojo elgsenos veiksniai. Mažieji vartojimo kreditai yra imami dažnai įgyvendinant išgyvenimo strategiją, o ne galvojant apie gerovės plėtrą (naują būstą, automobilį ar atostogas).
Be to, įstatyme nėra nė žodžio apie paties vartotojo, kuris laisva valia pasirašo sutartį ir teikia informaciją kredito davėjams, prievoles. Tik aiškus įsipareigojimų suvokimas, prievolių vykdymo neišvengiamumas paskatintų vartotojus priimti racionalius sprendimus. Dabar sudaroma nuomonė, kad dėl visų kliento bėdų kalti tik paslaugos teikėjai ir tokia nuomonė atkakliai peršama visuomenei.
Šiuo metu svarstomi Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai, apribosiantys ar iš esmės uždrausiantys mažuosius vartojimo kreditus. Tokie apribojimai neabejotinai pakenks tiems, kurie iš tiesų elgiasi atsakingai bei racionaliai ir turi teisę oriai patenkinti būtiniausius savo pragyvenimo poreikius.
Dr.Paulius Astromskis yra Kreditavimo santykių tyrimų instituto ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius
