„Diskusijos viešojoje erdvėje dažnai primena futbolo rungtynes, kuriose bandoma nugalėti priešininką. Pasigendu pokalbių, kurie labiau panašėtų į paprastą, vaikišką kamuolio paspardymą dėl žaidimo grožio, norint pamatyti, kokias trajektorijas kamuolys gali nubrėžti ore“, – šypteli P.Gritėnas, neseniai Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanotas metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimu.
Šnekučiuodamasis su Urte Karalaite naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode, Paulius Gritėnas svarsto, kodėl tolerancijos ir tikrojo dialogo reikia mūsų asmeniniam augimui, o ne norint keisti pasaulį, kuo pokalbis su kitaip mąstančiu žmogumi panašus į akistatą su mirtimi ir kodėl lengviausia susitarti – nesitariant.
Visą pokalbį klausykite čia:
Mūsų atspindys kitų akyse gali nemaloniai nustebinti
Užmegzdami atvirą pokalbį su kitokiu nei mes žmogumi, rizikuojame pamatyti tai, ką slepiame net nuo savęs. Būtent todėl tokių susitikimų privengiame, įsitikinęs P.Gritėnas: „Kasdieniame gyvenime mes įvairiais būdais maskuojame savo baimes, nerimą, mintis apie savo gyvenimo ir veiksmų prasmę. Išorėje, ypač per reklamą, mums irgi tvirtinama, kad esame geri, nuolat tobulėjantys. Bet giliai viduje mes suprantame, kad šalia mūsų nuolat egzistuoja mirties, skurdo, nevilties, atstūmimo klausimai“, – pastebi pašnekovas.
Pokalbis su kitaip mąstančiu, kitai socialinei grupei priklausančiu žmogumi gali mus priversti su šiais klausimais susidurti ir permąstyti savo pamatines nuostatas. Daug patogiau to vengti ir apsiriboti tuo, ką P.Gritėnas apibrėžia kaip institucinę toleranciją, edukacinius ir socialinius projektus, kuriais visuomenėje skatinama tolerancija.
„Tokiu būdu kiti du svarbūs tolerancijos lygmenys – kasdienės praktikos ir dvasinis lygmuo – lieka nuošalyje. Pavyzdžiui, tai, ką Leonidas Donskis yra įvardinęs kaip kasdienes praktikas, ištinka nepatogiose situacijose, žmogiškose patirtyse, santykyje su kitų amžiaus grupių, tautybių, lyčių žmonėmis. Tai labai vertingos patirtys, kurios reikalauja pamatyti kito žmogaus perspektyvą, ją suprasti ir neleidžia apsiriboti abstrakčiu noru būti geru, teisingu, tolerantišku.
Šalia šio lygmens galima pridėti dar vieną – metafizinį arba dvasinį. Jame susitinki su kitokiu žmogumi jau kaip su savo atspindžiu. Žymus prancūzų filosofas Emanuelis Levinas, tai apibūdintų kaip susitikimą su Kitu, kuris padeda tau apsibrėžti save patį“, – pasakoja P.Gritėnas ir apibendrina, kad būtent taip suprantamai tolerancijai reikėtų skirti daugiau dėmesio, nes tai leidžia matyti toleranciją ne kaip abstrakčią sąvoką, o kaip valingą veiksmą, kuris reikalauja didelių pastangų, drąsos ir ryžto.
Toks matymas natūraliai vestų ir prie kitokios dialogo kultūros, supratimo, kad kalbėdami su kitaip mąstančiu žmogumi, mes neturime stengtis tiesiog laimėti ginčo. „Dialoge su kitu tu gali net nerasti jokių bendrų taškų, visiškai nepakeisti kito žmogaus nuomonės. Bet pokalbis vis tiek bus labai vertingas, nes dialogas – tai santykis, kuris formuoja pirmiausia tave. Jis padeda sudėlioti savęs vaizdą, surikiuoti ir įvertinti savo mintis, argumentus.
Lygiai taip pat ir tolerancija – ją reikia suprasti kaip išbandymą, pamoką sau, o ne kam nors kitam. Tolerancijos ir dialogo mums iš tikrųjų reikia ne tam, kad atrastume kitą ar sužinotume pasaulio tiesas. Jų reikia, kad geriau suprastume ir pajaustume save situacijose, kuriose mus ištinka kitoniškumas, kažkas, ko nesuprantame ir negalime kontroliuoti“, – sako pašnekovas.
Prie abipusio supratimo gali atvesti dialogai, neturintys išankstinio tikslo
Būtent nesuinteresuoto, savaime matomo kaip turinčio vertę dialogo pašnekovas pasigenda Lietuvos viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, diskutuojant dėl vakcinacijos arba LGBT teisių, ir yra įsitikinęs, kad jei nesurežisuotų pokalbių tarp skirtingų visuomenės grupių būtų daugiau, įtampos mažėtų.
„Stebint debatus viešojoje erdvėje man vis dažniau susidaro įspūdis, kad visą dieną žiūriu futbolą. Jei aprengtume skirtingomis uniformomis diskusijų dalyvius, dar aiškiau pamatytume, kaip jie bando spardyti įvarčius. Jausmas toks, kad pas mus vykstantys dialogai iš tikro yra kažkokio politinio, socialinio žaidimo dalis. Tokie dialoginiai pokalbiai dažniausiai tik dar labiau tvirtina vieną ar kitą poziciją, tolina visus nuo susitarimo taško ir skaldo“, – pasidalija nuomone P.Gritėnas.
Tiesa, pašnekovas pastebi, kad tai nereiškia, kad paprastas dialogas visiškai išnyko iš mūsų kasdienybės. Iš smalsumo kilę pokalbiai tiesiog persikelia ten, kur nėra televizijos kamerų, tampa pavieniais pabendravimais tikruosiuose socialiniuose tinkluose: „Dialogai, kai niekas nesaistomas politinių galių, niekas nieko neatstovauja, o tiesiog nesuinteresuotai kalbasi, reti. Bet jie įvyksta.
Netikėtose situacijoje arba tuomet, kai pasirenkame susitikti su žmogumi, kurio seniai nematėme ar su tuo, kieno pažiūros labai skiriasi. Būtent tokiose situacijose vyksta prasmingas pokalbis ir galimi pokyčiai. Be to, tokie pokalbiai keičia ir mažina įvairiausias įtampas, kurių tikrai daug. Būtent todėl manau, kad tokias situacijas reikia puoselėti ir plėtoti“, – sako apžvalgininkas ir priduria, kad to siekia ir savo veikla viešojoje erdvėje.
Tikroji tolerancija gimsta įsileidus nepatogias emocijas
Pasiteiravus, kaip kiekvienas galime pasiruošti mokytis iš dialogo ir ugdyti tikrąją, pirmiausia mus pačius praturtinčią toleranciją, P.Gritėnas sako, kad tolerancija gali būti matoma kaip savotiška mankšta, kai tu tikrini save skirtingose situacijose, sprendimuose, bandai auginti tolerancijos raumenis, plėtoti savo tolerancijos sampratą. Tokių pratimų labai reikia, kad net susidūręs su neapykanta ar atmetimu, galėtum reaguoti konstruktyviai ir galbūt net patraukti kitą žmogų į savo pusę.
„Vis dėlto svarbiausia atsiminti, kad visa tai skirta tik tau, kad tu pats augtum, tobulėtum, intelektualiai vystumeisi ir ugdytum emocinį intelektą, galėtum suvokti kitų žmonių kontekstą, jų patirtis, jausmus. Taip suvokiama tolerancija man yra labai svarbi. Palinkėčiau, kad žmonės imtųsi ją lavinti ir ja rūpintis taip, kaip rūpinasi savo fizine ir psichologine sveikata“, – sako filosofas ir neslepia, kad intelektualiai mankštintis tikrai nėra paprasta.
„Mes esame linkę konstruoti savo patogius pasaulėlius, atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir vadinti jas toksiškomis. Vis dėlto patogumas nėra tinkama pozicija tolerancijai. Pavyzdžiui, mes negalime deklaruoti, kad kovojame prieš smurtą, jeigu nebandome nueiti į tas aplinkybes, kuriose jis gimsta. Bet koks noras kovoti prieš kažką abstrakčiai negali būti pateisinamas, kol nėra bandymo iki galo suprasti, kas vyksta“, – pabrėžia pašnekovas ir apibendrina, kad tokios nepatogios patirtys – puiki prieiga ugdyti tolerantiškam požiūriui: „Tolerancija dažnai ateina per nepatogumą, blogas emocijas ir net skausmą keliančias situacijas, kurias tu turi įsileisti, viduje su tuo susitvarkyti ir tik tada pradėti galvoti, kaip sutvarkyti šitą dalyką išorėje, kad jis būtų mažiau skausmingas kitiems.“
Viso pokalbio su apžvalgininku, filosofu Paulium Gritėnu bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
