Premjeru taps jau trečias iš eilės Oksfordo universiteto auklėtinis. Jis turės istorinę misiją – suformuoti naujus Didžiosios Britanijos santykius su Europa.
Man pirmą kartą teko sutikti B.Johnsoną 2003 metų pavasarį per Oksordo Sąjungos (Oxford Union) debatus. Tuo metu mano bičiulis, Ambrose Faulks, buvo išrinktas šios įtakingos studentų draugijos Prezidentu, o aš tapau atstovu spaudai.
Būtent čia, Oxford Union, kaip tvirtina jo kritikai, B.Johnsonas išmoko retorikos meno ir politinio oportunizmo, galiausiai ir nulėmusio jo apsisprendimą 2016 m. vasarį paskelbti, kad referendume dėl Jungtinės Karalystės pasilikimo Europos Sąjungos jungiasi prie „Leave the EU“ kampanijos.
Tas sprendimas turbūt nemažai prisidėjo, kad referendumas, kuris turėjo visiems amžiams „užčiaupti“ konservatorių partijos euroskeptikus, virto didžiausia Davido Camerono, B.Johnsono bičiulio iš Oksfordo laikų, istorine klaida. Europai tai tapo didžiausiu XXI amžiaus iššūkiu.
Ar tai lėmė B.Johnsono asmeninė ambicija tapti premjeru? Jo nepažabota aistra siekti galios bet kokia kaina? Ar veikiau jo šventas įsitikinimas, kad Didžiosios Britanijos istorinė misija yra išsivaduoti iš Europos Sąjungos „pančių“ ir vėl susigrąžinti galingos valstybės statusą? Turbūt paprasto atsakymo į šituos klausimus nėra.
Akivaizdu, kad Borisas visada buvo nuoseklus euroskeptikas – netgi tais tolimais 1989 metais, kai pradėjo dirbti The Daily Telegraph laikraščio korespondentu Briuselyje, kur tapo Europos Komisijos prezidento Jacques'o Delors'o pagrindiniu kritiku.
Briuselyje lankęs mokyklą ir ten gyvenęs, puikiai mokantis prancūzų kalbą ir pats kilęs iš emigrantų šeimos (tarp jo protėvių yra ir žydų kilmės prosenelis iš Žemaičių Kalvarijos), jis iš šalies žiūrint, visada buvo konstruktyvus ir Europą vertinantis žmogus.
Bent jau iki tos lemtingos 2016 m. vasario mėnesio dienos B.Johnsonas pasisakė už Didžiosios Britanijos narystę ES. Būdamas Londono meru (2008-2016) jis tikrai neprieštaravo, kai tūkstančiai mūsų tėvynainių atvyko dirbti į Londoną.
Tačiau, vėliau per „Leave the EU” kampaniją jo sprendimas kaip argumentą naudoti labai abejotiną Turkijos imigracijos grėsmę paskatino britų rinkėjus balsuoti už išstojimą iš ES.
Šito „veidmainiškumo” – o gal „atsivertimo“ - Boriso kritikai jam niekada neatleis. Dėl to dabar verda karštos diskusijos, ar B.Johnsonas iš viso tinka būti premjeru.
Jis kaltinamas elitizmu, oportunizmu, populizmu, lengvabūdiškumu, tinginyste ir dar daug kitų neigiamų savybių, kurios supriešina Didžiosios Britanijos viešąją opiniją. Tie epitetai – kuriuos, beje, galima būtų pritaikyti daugumai politikų, – yra perdėti.
B.Johnsonas baigė elitinę privačią Etono mokyklą, tačiau ten pateko ne todėl, kad buvo aristokratas, bet kadangi laimėjo prestižinę Karaliaus stipendiją (King‘s scholarship). Be abejo, jis švaistė savo talentus būdamas studentu Oksforde vaikščiodamas į audringus Bullingdono klubo vakarėlius. Tačiau tai įprastinė studentiško gyvenimo Oksforde dalis – tą patį galima būtų prikišti ir Davidui Cameronui ir daugeliui kitų, tačiau į juos viešosios nuomonės formuotojai žiūri kur kas atlaidžiau.
Aš linkęs tikėti, kad už to ekscentriško fasado vis dėlto slypi žmogus, linkintis Europai gero, vertinantis jos praeitį, jos kultūrą ir nenorintis jos sugriauti.
Visiškai akivaizdu, kad B.Johnsonas yra išskirtinio intelekto ir gebėjimų žmogus. Tą jau seniai pastebėjo visi, kas jį pažinojo Oksforde ir vėliau su juo dirbo. Puikiai įvaldęs ekscentrišką ir aristokratišką Anglijos literatūrinę kalbą, Boris puikiai moka „suvilioti” tą dalį Didžiosios Britanijos visuomenės, kuri ilgisi imperinės praeities ir nori atstatyti savo tėvynės statusą pasaulyje.
Tas mokėjimas patikti, charizma, kurios visada turėjo su kaupu, ir lėmė jo politinę sėkmę – kaip ir tai, kad už keletos savaičių B.Johnsonas beveik neabejotinai taps Didžiosios Britanijos premjeru.
Ko iš B.Johnsono premjerystės galime laukti mes?
Aš linkęs tikėti, kad už to ekscentriško fasado vis dėlto slypi žmogus, linkintis Europai gero, vertinantis jos praeitį, jos kultūrą ir nenorintis jos sugriauti.
Esu linkęs manyti, kad jis, kaip ir jo herojus W.Churchillis, nuoširdžiai patikėjo kad Europa bus stipresnė, jei Didžioji Britanija eis „savo keliu” ir netrukdys Europai toliau integruotis ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai.
Taip pat tikiu, kad jei Europą ir Lietuvą ištiktų pavojus, Borisas, kaip ir W.Churchillis, neliks abejingas ir padės jas apginti nuo galimų priešų.
Aš tuo labai tikiu ir noriu tikėti. Nes tokį prisimenu B.Johnsonas prieš šešiolika metų – intelektualų, išmintingą ir dosnios dvasios žmogų, kuriam rūpi Europos ateitis. Tokį Borisą, tikiuosi, mes ir išvysime liepos 23 dieną.
Paulius Kunčinas yra judėjimo „Lemiamas šuolis“ iniciatorius.
