1. Karas. Per pastaruosius metus dramatiškai pasikeitė geopolitinė situacija. Atsirado supratimas, kad reikalingas kuo didesnis parengtas rezervas ir apskritai priešintis įgali visuomenė. Ukrainiečiai parodė – apsiginsime, tik jei ginsimės visi. Turime laiko atlikti namų darbus.
2. Vengimas. Šauktinių skaičiai negerėja, pastebimas statistinis realus (ar susiveiktas) sveikatos blogėjimas ir panašūs vangumo požymiai. Panašu, kad baiginėjantiems mokyklą jaunuoliams dabartinė privalomosios pradinės karo tarnybos sistema neatrodo patraukli ir jos yra vengiama. Į devynis būsimos karo tarnybos mėnesius žiūrima ne į kaip galimybę, bet kaip į bausmę, kančią, kažką, kas griauna gyvenimo planus ir nuo ko įvairiais būdais bandoma išsisukti. Ar pakeisime šį nusistatymą tik viešaisiais ryšiais ir agitacija? Jau bandėme. Be to, brutali Ukrainos karo realybė visuomenę galimai paveikė nevienareikšmiškai. Dėl saugumo ir valstybės apginamumo susirūpino visi, bet kol vienus šis karas paskatino pačius ruoštis prisidėjimui, kitus galėjo ir išgąsdinti.
Į devynis būsimos karo tarnybos mėnesius žiūrima ne į kaip galimybę, bet kaip į bausmę, kančią, kažką, kas griauna gyvenimo planus ir nuo ko įvairiais būdais bandoma išsisukti.
3. Studentai. Trečia, dabartinė 9 mėnesių tarnyba (o tai yra kone metų laikotarpio praradimas) yra tikrai neskirta patiems gabiausiems studentams, siekiantiems mokslo aukštumų. Atidėjimas to nesprendžia, nes po bakalauro seka magistras, po magistro – doktorantūros studijos, vyksta studentų mainai pasaulio universitetuose, vėliau – konkurencija rinkoje. Kai studijuojama konkurencingai, o ne tiesiog studentaujama bet kur dėl bet kokio diplomo, šiame intelektualiniame fabrike metų prastova nepriimtina. Vadinasi, intelektualiausio ateinančios kartos žiedo mes prie valstybinės gynybos sistemos niekaip neprikabiname. Pykit nepykit, tokia realybė.
Intelektualiausio ateinančios kartos žiedo mes prie valstybinės gynybos sistemos niekaip neprikabiname. Pykit nepykit, tokia realybė.
4. Patriotizmas. „Last but not least“ — prievarta mielas nebūsi. Vėlgi Ukrainos karo patirtis rodo, kad dvasia, nusiteikimas, patriotizmas lemia daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. Labiau tikėtina, kad patriotizmo įkvėps įsiklausanti valstybė, sudaranti lanksčias, patogias galimybes atlikti pareigą. Patriotizmą reikia puoselėti jau nuo mokyklos suolo, o ne tik ar ne tiek privalomai pašaukus į kareivines. Ta kryptimi judame. Formuokime rezervą ir iš tų, kurie nori ir gali siekti mokslo ir karjeros aukštumų jiems prieinamu būdu.
Esminė mano idėja – maksimalus lankstumas orientuojantis į rezultatą, o ne procesą. Mūsų tikslas juk yra ne pati privalomoji pradinė karo tarnyba pati savaime, o parengtas rezervas.
Pavyzdžiu galėtume imti vairuotojo pažymėjimo gavimą: koks valstybei (ir visuomenei) skirtumas, kurią mokyklą lankė būsimasis vairuotojas, ar jis vaikščiojo į teorines pamokas gyvai, ar mokėsi savarankiškai, ar jis ėmė papildomas pamokas pas instruktorių, ar jau gimė „šumacheriu“, mums svarbu skaidri egzaminų tvarka ir kad tuos egzaminus jis išlaikytų. Mums svarbu ne jo žinių ir įgūdžių įgijimo procesas, o rezultatas – kad vairuodamas nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.
Lygiai taip žiūrėkime ir į PPKT. Valstybė, o ir visuomenė (pvz., Šaulių sąjunga), o gal net ir privatus verslas, turi suteikti įvairias alternatyvas jaunuoliui pasiekti reikiamą žinių ir įgūdžių lygį reikiamų egzaminų išlaikymui. Galbūt ir universitetai greta pagrindinių studijų galėtų pasiūlyti pasirenkamų karinių dalykų, taip padedant potencialiems PPKT prievolininkams susirinkti papildomų kreditų.
Esminė mano idėja – maksimalus lankstumas orientuojantis į rezultatą, o ne procesą.
Žinoma, griežtą egzaminavimą atliktų krašto apsaugos sistema, tačiau žinias ir įgūdžius jaunuolis galėtų gauti nepriklausomai, pasirinktinai jam tinkamiausiu būdu. Galbūt baigus mokyklą tektų pateikti planą (sudarytą sutartį), kaip per tam tikrą laikotarpį (pvz., 4 metus) bus įgyjamas PPKT lygio išsilavinimas, o per numatytą laikotarpį neišlaikius reikiamų egzaminų lauktų privalomoji (pvz., tų pačių 9 ar 6 mėnesių) karinė tarnyba kareivinėse.
Juk gyvename XXI amžiuje, turėtume būti išmanūs ir lankstūs. Pavyzdžiui esu pats praktiškai išbandęs keletą nuotolinių karinių mokslų kursų. Kaip koviniam šauliui, priskirtam prie KASP, buvo užduotis savarankiškai pasirengti ir nuotoliu išlaikyti priešo technikos atpažinimo kursą. Pavyko. Taip pat teko klausyti nuotolinį taktinės medicinos kursą. Neabejotina, kad ir daugiau teorinių dalykų galima išmokti savarankiškai ar nuotoliu. Fizinį, kariui reikalingą, pasirengimą taip pat galima gerinti savarankiškai sportuojant.
Kodėl reikia sistemos pokyčių, argumentuoja ir pats krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, pasak kurio, tobulinti karo prievolės tvarką verčia ne tik geopolitinė situacija, bet ir Lietuvos demografinė padėtis bei mažėjantis tinkamų tarnauti jaunuolių skaičius.
KAM siūlomi tokie esminiai šaukimo modelio pakeitimai:
Tarnybos atlikimo galimybės būtų skirstomos į grupes ir atitinkamai keistųsi tarnybos trukmė: PPKT truktų 6 mėnesius, po kurių karys būtų perkeltas į aktyvųjį rezervą; siejantys save su profesine karo tarnyba tęstų tarnybą dar 3 mėnesius, galimai gaudami profesinės karo tarnybos kario algą, ir tik po šių 9 mėnesių būtų perkelti į aktyvųjį rezervą arba galėtų rinktis profesinę karo tarnybą.
Siūloma didinti šaukiamų karo prievolininkų amžių iki 30 metų, pirmiausiai šaukiant jaunesnio amžiaus karo prievolininkus.
Naujame modelyje yra ir kitų alternatyvų, pvz., 3 mėnesių šaukimas studijas baigusiems jaunuoliams, kurie būtų įgiję kariuomenei reikalingas specialybes; galimybė 3 metus savaitgaliais tarnauti KASP, ir taip įgyti pagrindinį karinį parengtumą; aukštųjų mokyklų studentams būtų sudaryta galimybė rinktis Jaunesniųjų karininkų vadų kursus, kuriuos užbaigusieji įgytų karinį parengimą ir leitenanto laipsnį.
PPKT nebūtų atidedama (tai galiotų ir studentams). Visi PPKT įgiję kariai būtų įtraukti į aktyvųjį rezervą, kuriame tarnyba būtų pratęsiama iki 15 metų (dabar – 10 metų).
Taigi KAM taip pat, siekiant didesnio rezervo sukūrimo ir PPKT patrauklumo, siūlo plėsti alternatyvas. Mano nuomone jų galėtų būti dar įvairesnių, gal net siūlomų visuomeninių organizacijų ar privataus verslo. Ukrainoje juk sėkmingai pasirodė ne vienas, savanorių ir privataus kapitalo pagrindu sukurtas batalionas.