Vyrų savižudybės taip pat nėra vienodos. Jauni vyrai nusižudo dėl vienų priežasčių, pagyvenę vyrai – dėl kitų. Kadangi „Jaunimo linija” yra skirta jauniems žmonėms, todėl šiame straipsnyje koncentruosiuosi būtent į jaunų vyrų savižudybių problemą. Vien praėjusiais metais mūsų šalyje nusižudė pusantro šimto vaikinų ir vyrų iki 30 metų.
Kas vyrus stumia į aklavietę?
Kaip čia taip yra, kad vyrai nusižudo žymiai dažniau nei moterys? Yra bent keletas svarbių veiksnių, kuriais galima paaiškinti didesnį vyrų savižudybių skaičių.
Vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus, kurie dažniau baigiasi mirtimi. Skirtingai nuo stereotipinio įsivaizdavimo, vyrus labai smarkiai veikia išsiskyrimai. Vyrai taip pat labiau reaguoja į ekonominius sunkumus.
Be to, vyrai yra mažiau linkę kalbėti apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos tuomet, kai ji būtina. Įsitikinimas, kad visuomet turiu būti stiprus, sėkmingas ir jokiu būdu bei jokiomis aplinkybėmis neparodyti kitiems, kad man sunku, ne vieną vyrą įstumia į aklavietę.
Vien praėjusiais metais mūsų šalyje nusižudė pusantro šimto vaikinų ir vyrų iki 30 metų.
Jauni vyrai skaudžiai reaguoja į savo nesėkmes
Praėjusiais metais publikuotas norvegų psichologės Mette Lyberg Rasmussen ir jos kolegų tyrimas, kuriame analizuotos jaunų vyrų savižudybės.
Autoriai atliko labai išsamius giluminius interviu su nusižudžiusių jaunų vyrų (18-30 m.) artimaisiais – mama, tėvu, broliais/seserimis/(eks)draugėmis ir draugais. Taip pat perskaitė jų atsisveikinimo raštelius, jei tokie buvo palikti. Net ir turint omenyje galimus kultūrinius skirtumus, neabejoju, kad šio tyrimo rezultatai aktualūs ir mums Lietuvoje.
Tyrimo metu nustatyta, kad šiems nusižudžiusiems vyrams būdingas neatitikimas tarp to, kokie jie norėtų būti ir to, kokie jautėsi. Jiems buvo itin svarbu būti sėkmingais ir jie skausmingai reaguodavo į kiekvieną realią ar tariamą savo nesėkmę.
Šių jaunų vyrų savęs vertinimas buvo paremtas išskirtinai išoriniais pasiekimais. Patyrę nesėkmę jie užsisklęsdavo nuo artimųjų, vietoje to, kad pasiremtų jų palaikymu ir pagalba. Nepaisant to, aplinkiniams atrodė, kad jiems puikiai sekasi, todėl jų savižudybė buvo labai netikėta.
Kaip pastebėti jaunų vyrų savižudybės riziką?
Didesne rizika pasižymi jauni vyrai, kurie susidūrę su gana įprasta tokiam amžiui nesėkme (neišlaikytas egzaminas, problemos darbe), reaguoja taip, lyg tai būtų visiškas jų pralaimėjimas ar katastrofa.
Tuomet juos apima neviltis, jie tiesiai arba savo elgesiu užsimena apie savižudybę. Minėtame tyrime analizuotoms istorijoms būdinga tai, kad nusižudę vaikinai ir vyrai niekaip negalėjo susitaikyti su artimų santykių nutrūkimu. Jie nuolat dėl to save graužė, vietoje to, kad susitaikytu su situacija ir judėtų į priekį.
Nusižudę vaikinai ir vyrai niekaip negalėjo susitaikyti su artimų santykių nutrūkimu. Jie nuolat dėl to save graužė, vietoje to, kad susitaikytu su situacija ir judėtų į priekį.
Didesnė savižudybės rizika taip pat būdinga tiems vyrams, kurie niekaip negali susitaikyti su savo padarytomis klaidomis ir nuolat save dėl jų kaltina.
Po realių ar tariamų nesėkmių, kurias priima kaip gėdingas, jie vengia artimųjų bei draugų, vietoje to, kad siektų jų palaikymo ar pagalbos. Jie moka sukurti tobulą išoriškai sėkmingo žmogaus įvaizdį, nors tuo metu smarkiai kenčia dėl problemų santykiuose, darbe ar kitose gyvenimo srityse.
Savižudybės riziką signalizuoti gali ir tai, kad vyras, susidūręs su emociškai sudėtingomis gyvenimo situacijomis, sugeba tik netiesiogiai pranešti apie tai, kad jam reikia pagalbos, pvz., sunkiausiais momentais pradeda elgtis labai neįprastai, iššaukiančiai (dėl ko vėliau išgyvena stiprų gėdos jausmą), savo jausmus išreikšdamas ne žodžiais, o veiksmu.
Kaip aplinkiniai gali padėti?
Itin svarbu, kad nė vienas jaunas vyras, kurio savižudybė buvo analizuota šiame tyrime, nesikreipė pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Ir čia Norvegijoje, kur žmonės į psichologinę pagalbą žiūri žymiai ramiau, negu Lietuvoje.
Todėl tyrimo autoriai daro išvadą, kad psichikos sveikatos profesionalų vaidmuo jaunų vyrų savižudybių prevencijoje nėra pats svarbiausias. Atrodo, kad daugiau šansų pastebėti riziką turi ir padėti gali aplinkiniai – šeimos nariai, draugai, bendramoksliai ar bendradarbiai.
Kaip aplinkiniai gali padėti? Į bet kokias užuominas apie savižudybę reikėtų reaguoti rimtai. Kilus bet kokiai nuojautai, kad žmogus gali turėti ketinimų nusižudyti reikėtų nebijoti apie tai kalbėti tiesiai šviesiai, pvz., „aš vis galvoju, ką tu turi omenyje, kai sakai...“ arba „man rūpi paklausti, kas su tavim vyksta, kai tu...“.
Ilgas ir sudėtingas problemų sprendimo kelias
Savižudybės rizika nedingsta net jeigu atrodo, kad viskas grįžo į įprastas vėžes, artimasis atrodo labiau bendraujantis, nebe toks užsisklendęs. Išorinis įspūdis, kad situacija pagerėjo, gali būti viso labo problemos vengimo pasekmė.
Savižudybės rizika nedingsta net jeigu atrodo, kad viskas grįžo į įprastas vėžes, artimasis atrodo labiau bendraujantis, nebe toks užsisklendęs.
Aplinkiniams verta turėti omenyje, kad tokios situacijos dažniausiai greitai neišsisprendžia. Todėl norint kažką pakeisti prireiks labai daug kantrybės ir užsispyrimo.
Ypač, kai minčių apie savižudybę turintis vaikinas ar vyras sakys, kad viskas tvarkoje (nors jūs ir matote, kad iš tikrųjų niekas nepasikeitė), jis nieko nenori, o specialistai sakys, kad nieko negali padaryti, jei pats žmogus nenori. Vėlgi, vienintelis dalykas, ką tuo atveju galima daryti – tiesiai šviesiai be jokių užuolankų kalbėtis apie tai, kas vyksta ir kas jus neramina.
Atsižvelgiant į tai, kad jauni vyrai visiškai nelinkę patys kreiptis profesionalų pagalbos, sveikatos apsaugos specialistai turėtų rimtai reaguoti į tėvų, draugų ar kitų aplinkinių pagalbos prašymus. Suprantama, dažniausiai čia neina kalba apie priverstinį gydymą.
Tačiau ir be jo yra pakankamai variantų – aplinkinių ir sveikatos specialistų bendros pastangos įtikinti žmogų, kad problemas reikia spręsti, o ne jų vengti, taip pat gali duoti rezultatų (nors galbūt ne iš pirmo ar net ne iš dešimto karto). Tokiu atveju pasiteisintų didesnis specialistų lankstumas ir aktyvumas.
Neužsikraukite visko ant savo pečių
Ir paskutinis dalykas. Nuolat būti šalia žmogaus, pasižyminčio savižudybės rizika yra didelis ir sekinantis emocinis krūvis. Palaikymas ir parama reikalinga ne tik jam, bet ir jums.
Neužsikraukite visko ant savo pečių – dalinkitės ir tarkitės su artimaisiais, konsultuokitės su specialistais. O jeigu artimasis pradeda šantažuoti savižudybės rizika („jeigu tu nepadarysi to ir to, tai aš nusižudysiu“) būkite dar ryžtingesni ir atkaklesni, reikalaudami, kad jis kreiptųsi į profesionalus. Pasiduodami šantažui problemos nesumažinsite, galbūt tik dar labiau paskatinsite tokį elgesį. Tačiau problema nedings ir tuomet, jei ją tiesiog ignoruosite („ai, jis tik gąsdina“).
Daugiau apie savižudybes ir pagalbą galima rasti puslapyje sumažinktylą.lt.
Dalis vaikinų ir vyrų, nesiryžtančių pasidalinti sunkumais su aplinkiniais, skambina į „Jaunimo liniją“, kurioje pokalbiai yra anonimiški ir konfidencialūs. Deja, galime atsiliepti tik į kas 7 pagalbos skambutį. Galbūt Jūs nepastebėtumėte, jei 10 Lt per mėnesį iš Jūsų sąskaitos būtų paskiriama „Jaunimo linijai“? Tapkite nuolatiniu „Jaunimo linijos“ rėmėju tam, kad pagalbos ieškantys vaikinai, galėtų ją gauti.
Paulius Skruibis yra psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas
