Yra, kuo galima ir reikia pasidžiaugti – tiek Vokietijos kariais, tiek investicijomis mūsų šalyje. Bet tai nereiškia, kad tame santykių fone nematome dviejų skandalingų projektų. Siūlyčiau jų neignoruoti, nes tai Lietuvai reikštų dar vieną prarastą šansą.
Pirma, Vokietijos vyriausybė remia ir palaiko Rusijos dujotiekio Baltijos jūroje „Nord Stream 2“ statybas. Berlynas tebevadina tai komerciniu projektu. Tačiau tai – tik dalis tiesos, nes ten, kur yra „Gazpromas“ – ten politika.
Ir tai yra politinis sprendimas – tiek Maskvos, tiek ir Berlyno – padidinti Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų dujų iki 80 procentų viso dujų poreikio.
Maža to, tai yra politinis Vokietijos (kartu su Austrija) sprendimas – tapti monopolistais visoje Europos Sąjungoje, t.y. tomis valstybėmis, kurios perpumpuos „Gazpromo“ dujas likusiai ES, taip ribojant kitų tiekėjų galimybes. Aišku, milžiniški dujų kiekiai reikš milžiniškus pelnus Vokietijai ir Austrijai.
Rusijos tikslas akivaizdus – „pakabinti“ visą ES ant „Gazpromo“ dujų, ir Vokietija tai puikiai supranta bei tame dalyvauja.
Tačiau yra ir daugiau. Maskva pareikš, kad tokio gigantiško (9,5 mlrd. eurų vertės) ir strategiškai svarbaus projekto saugumą privalu užtikrinti, ir tai taps pretekstu dislokuoti beprecedentes karines pajėgas Baltijos jūroje.
Vokietija šitas grėsmes ignoruoja. Ignoruoja ji ir Vašingtono argumentus, kad Rusijos ekonomikai yra taikomos sankcijos dėl agresijos prieš Ukrainą. Greta to, Vašingtonas, žinia, labai rimtai svarsto apie sankcijas „Nord Stream 2“ projekte dalyvausiančioms Europos kompanijoms.
Antras klausimas, apie kurį nereiktų pamiršti Lietuvos ir Vokietijos vadovų susitikime – tai Astravo monstro statybos. Reikia aiškiai pasakyti, kad tai yra skandalingas projektas, neleidžiantis Lietuvos žmonėms ramiai gyventi ir galvoti apie ateitį. Lygiai taip pat ramiai negyvens Vokietija, nes atominė už rusiškus pinigus iš esmės statoma ne Baltarusijoje, bet, pripažinkim, praktiškai pačioje ES teritorijoje.
Vokietija, kuri pati yra priėmusi sprendimą visiškai atsisakyti atominės energetikos ir savo paskutinę atominę jėgainę uždaryti jau 2022 metais, iš esmės savo rankose laiko visus svertus, kuriais atkuriami ES santykiai su Baltarusija ir diktatoriumi Lukašenka.
Ligšiolinės Lietuvos pastangos siekti, kad Astravo atominė taptų kertiniu visos ES klausimu, kuriuo ir būtų matuojamas progresas ES santykiuose su Minsku, nesulaukė jokio deramo Berlyno palaikymo.
Ir dėl to A. Merkel vizito Lietuvoje reikšmė, esu tikras, bus pamatuojama tiek, kiek mums pavyks savo viešniai pateikti šiuos, mano įsitikinimu, svarbiausius klausimus:
1. Ar kanclerė A.Merkel pasirengusi prisiimti asmeninę atsakomybę už projekto „Nord Stream 2“ ilgalaikes pasekmes – tiek politines, tiek ekonomines, tiek saugumo – Europos Sąjungai, Baltijos šalių regionui ir pačiai Vokietijai?
2. Ar kanclerė A.Merkel pripažįsta, kad „Nord Stream 2“ reikš galutinį Ukrainos pašalinimą iš tarptautinės dujų tranzito rinkos ir tai taps dar vienu įrankiu Rusijai toliau naikinti Ukrainos politinę bei ekonominę nepriklausomybę?
3. Ar kanclerė A.Merkel, žinodama, kad Astravo atominė statoma pažeidžiant tarptautinius branduolinio saugumo reikalavimus, mano, kad Lietuvos ir ES gyventojų saugumas gali būti ignoruojamas?
A.Merkel puikiai žino, ką reiškia kieti klausimai ir kieta derybinė pozicija. Kanclerė nebijo jokių klausimų. Reikia tik nepabijoti patiems.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos EP narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys.
