Iš visų sričių, tik užsienio reikalai lieka (liks) tose pačiose rankose. Ar tai reiškia, kad čia nėra reikalo permainoms? Per drąsu būtų taip sakyti. Nors sąlygų atsinaujinimui yra, naujasis premjeras vizitui dairosi į Lenkiją, su kuria iki šiol nepavyksta užmegzti nuoširdaus pokalbio, bet vis dėlto – gal laikas Lietuvai pirmiausia įvertinti draugus ir draugystę? Tai reiškia, kad turime būti pasirengę duoti, ne vien imti.
Tai tinka Lenkijos atveju, tai tinka ir kalbant apie Ukrainą. Ar mums draugai reikalingi tik rankų paspaudimui, paplekšnojimams per petį, bendroms fotografijoms, paraginantiems, bet formaliems ir niekuo neįpareigojantiems viešiems pareiškimams?
Ar Lietuva savo broliams ir sesėms iš Ukrainos gali tik palinkėti sėkmės sunkiame kelyje, kai Europos didieji nerodo vienybės bei sprendžia savo vidaus problemas? Susidaro toks vaizdas.
Ar Lietuva savo broliams ir sesėms iš Ukrainos gali tik palinkėti sėkmės sunkiame kelyje, kai Europos didieji nerodo vienybės bei sprendžia savo vidaus problemas? Susidaro toks vaizdas.
Atkreipsiu dėmesį į vieną detalę – po Ukrainos premjero ir parlamento vadovo vizitų Budapešte bei Vilniuje pasiekti skirtingi rezultatai. Vengrai (net su sienų „statytoju“ Orbanu) iš savo pusės prakalbo apie nacionalinį bevizį režimą Ukrainai, o mūsų Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija atsisveikinimui tik palinki sėkmės, šimtąjį kartą išreikšdama „tvirtą“ paramą. Sunku, bet jūs ten kaip nors laikykitės…
Ko bijo mūsų Vyriausybė, kodėl nesiimame iniciatyvos patys? Negi esame tokie bejėgiai ir negalime savarankiškai nuspręsti, pvz., bent mokestį nacionalinėms vizoms Ukrainos piliečiams panaikinti? Jeigu nesugebame nieko doro pešti Paryžiuje ar Hagoje, tai gal rodykime pavyzdį Vilniuje, o ne prisidėkime prie Ukrainos siuntinėjimo nuo Junckerio prie Ruttes ar Hollande'o, nuo Europos Komisijos prie Europos Parlamento. Tai labiau primena užduotį sunešioti geležines kurpaites nei tikrą norą rasti sprendimą.
Jeigu kas nors Europoje yra nusiteikę vilkinti reikalus dėl Ukrainos, tai dar nereiškia, kad Lietuvos vaidmuo – tik padūsauti ir pasibėdavoti. Lietuva, geranoriškai ir savarankiškai apsisprendusi dėl nacionalinių vizų Ukrainai, parodytų pavyzdį kaimynams, kad galime irtis pirmyn, ne tik sėdėti rankas sudėję. Dar daugiau: Baltijos šalys galėtų parodyti bendrą iniciatyvą.
Lietuvoje ir Lietuvos kuriamos partnerystės – toks gali ir turi būti mūsų tikslas, mūsų planas. Jeigu permainų vėjo sukelti negalime, bent skersvėjį gerą padarykim. Tam reikia atsidaryti duris ir langus.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas
