Kaip žinia, ES kaimynystės politika apima 16 valstybių Rytų Europoje ir palei Viduržemio jūrą Vidurio Rytuose bei šiaurės Afrikoje. Faktas, kad ES kaimynystės programa šiandien susiduria su daug didesniais iššūkiais nei prieš dešimtmetį.
Jau vien dėl to, kad Europą iš visų pusių supa rimtų krizių apimtos valstybės. Net vienuolika iš šešiolikos ES kaimyninių valstybių yra tiesiogiai paveiktos konfliktų.
Europą iš visų pusių supa rimtų krizių apimtos valstybės. Net vienuolika iš šešiolikos ES kaimyninių valstybių yra tiesiogiai paveiktos konfliktų.
Plika akimi geriausiai matomi agresyvūs Rusijos veiksmai, įžūlumu ir melu dažnai grindžiama užsienio politika bei neskelbtas karas Ukrainoje.
Tačiau Europai taip pat reikia nedelsiant ieškoti būdų, kaip sustabdyti siautėjančias radikalių islamistų grupuotes Sirijoje ir Irake, padėti stabilizuoti gyvenimą į chaosą nugrimzdusioje Libijoje ir Egipte. Deja, demokratinių permainų viltys nuo Arabų pavasario pradžios kol kas pildosi vieninteliame Tunise.
Kaimynystės lyderės
Jei atidžiau pažvelgtume į artimąją ES kaimynystę į Rytus nuo mūsų, reikėtų aiškiai išskirti kelias valstybių grupes. Vienoje jų – Moldova, Gruzija ir Ukraina, kitoje – Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija.
Pradėkime nuo pirmosios. Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos siekiai ES – žinomi. Galutinis šių valstybių tikslas yra narystė ES. Su jomis 2014 m. buvo pasirašytos Asociacijos sutartys, įtraukiančios ir plataus masto laisvosios prekybos sutartis. Moldovai metus laiko jau galioja ir suteiktas bevizis kelionių režimas Šengeno zonos šalyse.
Didesnių permainų integracijoje galime sulaukti gegužę, Rygoje vyksiančio ES ir Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimo metu. Žinoma, tik su sąlyga, jei pati ES apsispręs elgtis ambicingai ir žvelgs politiškai, o ne technokratiškai-biurokratiškai. Ne kartą pasisakiau už tai, kad Ukraina ir Gruzija irgi nusipelno pereiti prie bevizio režimo su ES ir šį sprendimą geriausia būtų priimti nedelsiant.
Saugumo neturėsime, jeigu jo neužtikrinsime ES pasienyje. Matome puikų pavyzdį, kaip stebėjimo misija sėkmingai veikia Gruzijoje.
Nors iš esmės prieš dešimtmetį pradėta vykdyti Kaimynystės politika su minėtu valstybių trejetu buvo teisingas žingsnis, tam tikrų dalykų reikia nepamiršti.
Kaip antai – ES taikos palaikymo ir monitoringo misijų svarbos. Tai yra vis dar neišnaudotas rezervas. ES turi būti aktyvesnė, nes tai – mūsų pačių saugumo garantas.
Saugumo neturėsime, jeigu jo neužtikrinsime ES pasienyje. Matome puikų pavyzdį, kaip stebėjimo misija sėkmingai veikia Gruzijoje. Tokia misija šiandien be galo reikalinga ir Ukrainoje, kur po Minsko susitarimų vis dar neaišku, kur yra tikrosios ir tariamos skiriamosios linijos.
Deja, į Ukrainos kvietimą dislokuoti ES saugumo misiją kol kas žiūrima perdėm rezervuotai. Man tai panašu į atsakomybės kratymąsi. Pasikliauti vien ESBO stebėtojais, kuriais manipuliuoti Rusija turi visas galimybes, yra mažų mažiausiai naivu ir neatsakinga. V.Putino interesas – pasiekti, kad Ukraina būtų alinama kuo ilgiau. ES misijos dislokavimas – kone vienintelis efektyvus būdas tam užkirsti kelią.
Diktatoriškų režimų manevrai
Pažvelkime į kitą grupę valstybių. Armėnija, įstojusi į Maskvos vedamą Muitų sąjungą, parodė, kad bent jau kol kas pasirinko ne tvirtesnę integraciją ES, bet Rusijos glėbį.
Azerbaidžanas ir Baltarusija taip pat nedemonstruoja noro plačiau bendradarbiauti su Europa. Tiek prezidentas I.Alijevas, tiek A.Lukašenka tvirtai laiko savo diktatoriškų režimų vadžias.
Tiesa, pastaruoju metu Baltarusijoje, artėjant rinkimams, A.Lukašenka kiek sušvelnino savo retoriką ES atžvilgiu – stengiasi kurti įspūdį, kad siekia santykių su ES atšilimo. Iš principo matome tuos pačius judesius, kaip ir prieš 5 metus, kuomet Baltarusijos diktatorius, siekdamas sklandesnio perrinkimo, nesunkiai pasinaudojo tam tikru Vakarų naivumu. Viskas baigėsi dešimtimis areštuotų opozicijos aktyvistų ir paprastų žmonių.
Baltarusijoje šiandien yra šeši politiniai kaliniai, tarp jų – buvęs kandidatas į šalies prezidentus Nikolajus Statkevičius. Kodėl tai nesulaukia ES institucijų veiksmų?
Europa turi būti pasirengusi lanksčiau koreguoti savo veiksmus priklausomai nuo aplinkybių. Negali būti vieno „universalaus“ veiksmų plano – visiems vienos kepurės neuždėsi.
Akivaizdu tai, kad Europa turi būti pasirengusi lanksčiau koreguoti savo veiksmus priklausomai nuo aplinkybių. Negali būti vieno „universalaus“ veiksmų plano – visiems vienos kepurės neuždėsi.
Reikia įveikti psichologinį barjerą
Vienas iš svarbių faktorių, stabdančių ES kaimynystės politikos plėtrą, šiandien išlieka psichologinis barjeras – kokių atoveiksmių susilauks Europos plėtra posovietinėje erdvėje?
V.Putinas ES kaimynystės politiką šiandien įvardija kaip aiškią grėsmę. Galima sakyti, toji kaimynystė „testuojama“ kasdien.
Tai prisideda prie neužtikrintumo pačioje ES. Tačiau derybų procese Europa turėtų vertinti konkrečią valstybių pažangą, o ne atsižvelgti į savo pačios susikurtus barjerus. Jei ES reikalavimai vykdomi (kaip yra Moldovos atveju), negalime užverti durų.
Taigi – Europos kaimynystės politikai reikia rimtų, jei ne radikalių permainų. Laikas atsigręžti į pamatinius ES integracijos tikslus, tapti atviresniems. Manau, šioje vietoje Lietuva turi ir gali rodyti iniciatyvą. Esant dabartinei geopolitinei situacijai, stipri Lietuvos užsienio politika, tvirta parama Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai siekiant narystės ES yra prioritetas.
ES turėtų vengti dvigubų standartų ir be išlygų reikalauti pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms diktatoriškų režimų valdomose Baltarusijoje ir Azerbaidžane. Mažinti Rusijos įtaką šiose šalyse, skatinti abipusiai naudingą ekonominį bendradarbiavimą yra svarbu, bet ES negali to siekti darydama kompromisus su savo pačios deklaruojamomis pamatinėmis vertybėmis.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalas
