Sutarimo paieškos ir pasekmės
Suprantama, kad D.Tuskas ir Europos Komisija deda pastangas, kad Jungtinė Karalystė liktų Bendrijoje. Bet pakeliui į sutarimą – visus tenkinantį bendrą vardiklį ir ES bei Britanijos interesų balansą – žengiama link precedentų, galinčių turėti nevienadienių ir rimtų pasekmių.
Nenuspėjamų padarinių ES galintys atnešti scenarijai anksčiau svarstyti ir Amsterdame, kur kalbėta apie galimą „laikiną“ Šengeno zonos užšaldymą dėl migrantų srautų.
Tačiau ką šiuo atveju Europa gali aukoti vardan Britanijos, yra vienas klausimas, kitas gi – ar pati Britanija nusiteikusi įnešti bent kokį apčiuopiamą savo indėlį? Ne tik reikalauti, gauti ar imti, bet ir duoti?
Tai svarbūs dalykai, tarp šekspyriškojo „būti ar nebūti“. Dabartinis D.Tusko laiškas su pasiūlymais esminiais keturiais klausimais, kuriuos kaip sąlygas iškėlė premjeras D.Cameronas, yra su tikslu sutarti, tačiau kokia kaina? Ar ne per daug šįkart pasiduota lošimo iš Europos ateities nuotaikoms?
Ar Lietuva gins teisėtus mūsų piliečių interesus referendumo šou belaukiant? Kita vertus, visuomenei svarbu žinoti, kas atstovaus Lietuvai specialiųjų ekspertų grupėje, koks bus Lietuvos patvirtintas mandatas – juk laiko lieka vos savaitė.
Lietuvoje ir mūsų viešoje erdvėje menkai apie tai kalbama, nors tema ir problemos Lietuvai – ypač aktualios. Jeigu Lietuvos Vyriausybei nerūpi svarstymai apie ES konkurencingumą, ne euro zonos šalių teises ir galimybę žingsniuoti ne link „glaudesnės sąjungos“, bet priešinga linkme – tai yra viena.
Kitas reikalas – juk bene svarbiausias ir sudėtingiausias D.Camerono Vyriausybės reikalavimas yra dėl migrantų Jungtinėje Karalystėje teisės į darbą ir su tuo susijusių socialinių garantijų. O tai jau turėtų rūpėti Lietuvai – ne mažiau, nei Lenkijos vyriausybei.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Britanijoje oficialiai dirba apie 700 tūkst. lenkų. Jeigu lietuvių nuo mūsų Nepriklausomybės atgavimo emigravo apie 800 tūkst., bent keli šimtai tūkstančiai jų iki šiol dirba ir gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ar Lietuva gins teisėtus mūsų piliečių interesus referendumo šou belaukiant? Kita vertus, visuomenei svarbu žinoti, kas atstovaus Lietuvai specialiųjų ekspertų grupėje, koks bus Lietuvos patvirtintas mandatas – juk laiko lieka vos savaitė.
Žinoma, britų premjero ir jo aplinkos veiksmų negalima vertinti vienareikšmiškai, ypač turint omenyje, kad vienas jo rengiamo referendumo tikslų – pagaliau numalšinti aistras Britanijos konservatorių gretose, kur ir taip netrūksta euroskeptiškų balsų.
Analitikai taip pat pateikia argumentą, kad jau šią vasarą norimas surengti ir vis skubinamas referendumas reiškia, kad pats D.Cameronas nori ir siekia, kad jo tautiečiai kuo greičiau apsispręstų likti ES.
Jeigu iki šiol britų socialinė sistema buvo pernelyg dosni, tai yra pačios Jungtinės Karalystės, tačiau ne ES susikurta problema.
Tačiau pamiršti faktą, kad migrantai buvo ir yra ta jėga, kuri daug metų iš eilės prisidėjo prie pačios Jungtinės Karalystės ekonominio augimo – tai mažų mažiausiai nesąžininga. Kaip ir reikalauti, kad migrantams nebebūtų taikomos pajamų mokesčio „lubos“ (didinama mokestinė našta), peržiūrimos socialinės, vadinamosios vaikų išmokos.
Nesvarbu, kad siūlymą panaudoti „rankinį stabdį“ dėl išmokų bandoma įvilkti nekaltai – esą jis bus taikomas tik ketverių metų laikotarpiui, esą tai galios tik naujiems migrantams ir esant išskirtinai sudėtingai situacijai socialinėje srityje.
Reikia be užuolankų pasakyti, kad tai yra diskriminacinis principas, pažeidžiantis ES teisę. To akcentavimo trūksta ir iš Lietuvos vyriausybės pusės. Jeigu iki šiol britų socialinė sistema buvo pernelyg dosni, tai yra pačios Jungtinės Karalystės, tačiau ne ES susikurta problema.
Politinis „šopingas“
Artėjant ES šalių viršūnių susitikimui vasario 18-19 d., vis dar per mažai svarstomas klausimas – ar tikrai bet koks pasiektas politinis „susitarimas“ tarp ES ir Jungtinės Karalystės lems, kad referendume britai balsuos „už“ pasilikimą ES? Apklausų rezultatai labai prieštaringi, ir susitarimų įtaką kol kas išmatuoti sunku.
Tai dar vienas argumentas, kodėl nevertėtų toliau eksperimentuoti su papildomomis garantijomis ne euro zonos narėms ar su numatoma „raudonos kortelės“ sistema, suteikiančią galią Bendrijos narių parlamentams blokuoti Briuselio direktyvas.
Tokie sprendimai ES mastu reiškia politinį „šopingą“. Kai saldainiai padėti ant stalo, natūralu, kad visi, sėdintys prie jo, norės „pasivaišinti“.
Skirtingai nei šiuo metu D.Cameronas kalba savo gimtinėje, nauji susitarimo punktai nėra apie išskirtines sąlygas būtent Britanijai. Kalbame apie visą Bendriją, visas ES nares ir bendras taisykles.
Ko netektų ES, ją palikus Jungtinei Karalystei? ES liktų 13 procentų mažiau gyventojų, jos ekonomika susitrauktų apie 17 procentų. Tačiau pačios Britanijos praradimai būtų daug platesni ir gilesni, nei galėtų prognozuoti plika statistika. Jungtinės Karalystės pasitraukimas būtų didelė ekonominė, politinė ir geopolitinė klaida.
Kita vertus, D.Camerono laukia sunkiai įveikiama užduotis – įtikinti, kad juodraštinė ir dabar esama naujo susitarimo redakcija yra priimtina visoms ES valstybėms. Iš ne vienos šalies jau matėme pirminę atmetimo reakciją, žiūrėsime, kas bus toliau.
Kad ir kaip būtų, netikiu, kad artimiausiu metu aptariami ES reformų pasiūlymai virstų pagrindinių Bendrijos sutarčių pakeitimais. Gali būti, kad pakeitimai bus svarstomi 2017-2018 metais. Tačiau, kaip ne kartą sakiau, sutarčių peržiūra įtvirtintų naują tvarką, reiškiančią kelių skirtingų greičių Europą, o tai būtų ryškus žingsnis atgal.
Todėl pirmas Lietuvos prioritetas – užtikrinti, kad mūsų piliečiai bet kurioje ES šalyje nebūtų diskriminuojami. Kitas tikslas – prisidėti prie bendros ES dvasios išlaikymo. Ilgalaikis uždavinys – siekti, kad valstybės, esančios ES branduolyje, nenukentėtų nuo sulėtėjusios ES integracijos.
Reikia pripažinti, kad euroskeptiškumo ir susiskaldymo nuotaikos ES auga ne tik Didžiosios Britanijos „dėka“.
Nesinori dėlioti tokio scenarijaus, bet jeigu vieną dieną radikaliai nusiteikusi prancūzų politikos veikėja Marine Le Pen pareikalautų referendumo dėl Prancūzijos likimo ES ir iškeltų savo sąlygas, ar tai reikštų, kad Europos Vadovų Taryba ir Europos Komisija irgi pultų jas tenkinti ir bandytų rasti kompromisą? Kol kas palikime šį klausimą neatsakytą.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus