Akivaizdu, kad respublikonų kandidato į JAV prezidentus nagrinėjamų visuomenės nuomonės apklausų rezultatai leidžia tęsti grubią retoriką NATO partnerių ir Ukrainos atžvilgiu, atidėlioti būtiniausią pagalbą ukrainiečiams. Nors iki rinkimų JAV dar daugiau kaip aštuoni mėnesiai, galima pastebėti švelnios panikos ir pakrikimo apraiškų.
Vargas mums, jei politikos lyderiai karo sąlygomis yra tiek silpni, kad pagrindiniu kriterijumi veikti arba neveikti tampa tik didesnės visuomenės dalies nuomonė, kuri, beje, dar neaišku, kokiais būdais išgauta ar suformuota. Jeigu priešrinkiminiai visuomenės apklausų rezultatai taps svarbesni už bendrą demokratijos pergalę karo sąlygomis, fronto linija artės ir galimai peržengs ES sienas.
Tai nereiškia, kad visuomenės ar pavienių nuomonės lyderių poziciją siūlyčiau ignoruoti. Tik manau, kad vargas mums, jei geriau už Ukrainos prezidentą „žinome“, kuris karo vadas – tinkamas, o kuris – ne. Jei geriau už ukrainiečius ar net kremlių „žinome“ visus putino sprendimų motyvus; jeigu mėginame kaip faktą dėstyti nuomonę, kodėl režimui buvo naudinga ar nenaudinga kalinti, nuodyti ir nužudyti opozicionierių A.Navalną. Ir taip toliau.
Pikta ir liūdna, kad Miuncheno saugumo konferencijoje Ukrainos prezidentui V.Zelenskiui po skaudaus atsitraukimo iš Avdijivkos teko kalbėti apie artilerijos ir tolimojo nuotolio raketų tiekimo deficitą. Ir vėl klausti, kodėl putino režimas gali tęsti žudymą, toliau griauti šalį. Įsivaizduokite, kaip tai nuteikia kiaurą parą apkasuose esančius, jau beveik dvejus metus kovojančius ukrainiečius?
Ne viskas juoda. „Radarom!“ ir mūsų visuomenės dėka dalis ukrainiečių karių gaus tai, ko šiandien ypač reikia. Tikrą paramą. Tik apmaudu, kad šios akcijos fone Lietuvoje karštligiškai aiškinamasi, ar galėtų valdžia, kariuomenė ir mūsų vietos dronų gamintojai veikti vieningai, siekiant pergalės ir maksimalios naudos.
Ką įmanoma padaryti, kad „Radarom!“ estafetę bent mažiausia dalimi perimtų vokiečiai, prancūzai, italai? Danijos premjerės M.Frederiksen Miunchene pasiųsta žinia apie Vyriausybės sprendimą perduoti visą artilerijos arsenalą kariaujančiai Ukrainai, mano įsitikinimu, yra didžiausios svarbos. Ar šis žingsnis sulauks kitų ES šalių Vyriausybių atsako? Man asmeniškai tikrai sudėtinga įžvelgti, kokios ginkluotės Ukrainos naudai galėtų ar turėtų neatsisakyti, pavyzdžiui, Liuksemburgas?
Jei galvojame apie tai, kuo nustebinti rusiją, šiandien geriausią patarimą, matyt, išgirsime iš „Radarom!“ organizatorių ir kitų tiesioginės pagalbos Ukrainai teikėjų. Ar Vyriausybės gali geriau girdėti nevyriausybininkus ir priimti atitinkamus sprendimus? Tikrai taip.
Sutinku su Estijos užsienio reikalų ministro Marguso Tsahknos išsakyta mintimi, kad ukrainiečiai ne tik kovoja už mus – jie kaunasi vietoj mūsų. Vakarų politikų, mėgstančių žongliruoti skambiomis frazėmis, bet atkakliai nedaryti to, ko reikia Ukrainos pergalei, o tiksliau šių politikų rinkėjams apklausose norėčiau pasiūlyti 1 papildomą klausimą: „Ar sutinkate, kad vietoj Ukrainos kario su rusijos kariuomene toliau kovosite jūs, jūsų vaikas arba anūkas?“.