Kaip žinom, Europos Komisija Astravo streso testų metu nustatė, kad jėgainė – nesaugi. Tačiau kaip Baltarusiją priversti įgyvendinti bent vieną iš ES oficialiai patvirtintų rekomendacijų ir kaip užtikrinti bent minimalius tarptautinius standartus atitinkantį saugumą – šios problemos sprendimas, vertinant Lietuvos Vyriausybės veiksmus Briuselyje, vis dar lieka nuliniam taške. Kodėl – tuoj paaiškinsiu.
Iš esmės svarbūs klausimai jau seniai aiškūs: ar Lietuvos Vyriausybė sutinka, kad Lietuva Astravui ir jėgainės saugumui įtaką gali daryti tik per ES institucijas? Jei taip – ar mūsų Vyriausybė pritaria, kad ES realiai įtvirtintų savo įtaką Baltarusijai ir Astravui tiesiogiai, ES biudžete skirdama konkretų finansavimą saugumo ekspertų misijoms ir kitiems darbams, kurie būtini branduolinėms grėsmėms suvaldyti?
Ir štai būtent šiuo, mano įsitikinimu, kertiniu klausimu Lietuvos Vyriausybė ir atsakingi ministrai mulkina mūsų žmones ir pilietinę visuomenę, mėgindami suklaidinti ar išsisukinėdami nuo atsakymų, bei taip atverdami kelią Astravo monstrui. Šis melas tampa radioaktyvus Lietuvai.
Vardan tikslumo – spalio 16 dieną, po įvykusio užsienio reikalų ministro L.Linkevičius susitikimo su Europos Komisijos viceprezidentu energetikos klausimams Marošu Ševčovičiumi išplatintas toks viešas pareiškimas. „Būtina, kad Europos Komisija dalyvautų ir užtikrintų visapusišką šių rekomendacijų (po atliktų Astravo streso testų) įgyvendinimą, ypač, jei Baltarusija, ignoruodama tarptautinės bendruomenės nuomonę, nuspręstų pradėti šio objekto eksploataciją“, – sakė L.Linkevičius, pažymėjęs, kad ES streso testų rekomendacijų kokybiškas įgyvendinimas turi tapti gerąja ES praktika bei precedentu ir ateityje.
O štai spalio 8 d. Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų ir energetikos ministrai raštu taip atsakė į mano kvietimą, raginantį prisidėti prie ES įtakos stiprinimo Astrave ir ES Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumento išplėtimo: „Reaguodami į Jūsų siūlymą didinti finansavimą ES Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentui ir skirti ypatingą dėmesį atominėse elektrinėse atliktų streso testų tarpusavio peržiūros rekomendacijų įgyvendinimui ES kaimyninėse trečiosiose valstybėse, tarp jų ir Astravo atominei elektrinei, manome, kad neužtikrinus lėšų panaudojimo kontrolės, sukurtume precedentą skirti ES finansavimą galimai sąmoningai nesaugiai statomų naujų atominių elektrinių dizaino patobulinimui, statybų saugai ar net uždarymui. (...)
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Lietuvos institucijų vertinimu, papildomos finansinės paramos teikimas Baltarusijai per ES Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentą ar kitas ES programas neužtikrinus lėšų panaudojimo kontrolės nesprendžia fundamentalios Astravo AE grėsmės Lietuvos valstybei iššūkio“.
Po tokių atsakymų man norisi paklausti – ar tikrai ES lėšų panaudojimo kontrolė yra toks nepasiekiamas tikslas? Ar tikrai ši Vyriausybė oficialiai laidoja viltis užtikrinti Lietuvos žmonių saugumą?
Labai aiškiai matome du to paties užsienio reikalų ministro pareiškimus, du „precedentus“, kuriuose dar yra po vieną, bet iš esmės skirtingą precedentą. Kuris jų tikras?
Deja, Lietuvos labui Briuselyje turintys dirbti diplomatai šiandien tebesivadovauja ne kilniais ministro ketinimais, atsispindinčiais jo pranešimuose spaudai, bet Lietuvos užsienio reikalų ministerijos instrukcijomis, kurios įtvirtina siekį Europos Sąjungai nekurti precedentų Astrave.
Aš asmeniškai Europos Parlamente jau pasiūliau kitame ilgalaikiame ES biudžete (2021–2027 m.), o taip pat ir 2019 m. biudžete, numatyti finansavimą bei priemones nuolatiniam Astravo jėgainės saugumo monitoringui. Derybos dėl būsimo ES biudžeto įsibėgėjo, jei neišnaudosime progos dabar – kitos galimybės Lietuvai reikės laukti iki pat 2027-ųjų.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos EP narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys.
