Ir štai – Europai atsikratyti naivumo siūlo nebe Lietuva, bet Prancūzijos prezidentas. Laikai pasikeitė, deja, Europos ir konkrečiai Europos Sąjungos veiksmai – vis dar kažkur tarp romantizuojamos praeities ir šių dienų.
Už neveikimą ir silpnumą baudžiama, Kremliaus atveju – nuodijama propaganda ir cheminėmis atakomis. Šiais laikais – ne tik silpnuosius. Pats laikas tai rimčiau įvertinti ir priminti ES lyderiams, ką ir padariau šią savaitę – kartu su kolegomis Europos Parlamento nariais pasiūliau svarstyti naujų išplėstinių ES sankcijų Kremliaus režimui ir jo oligarchams įvedimą.
Tokiu pat principu, kaip tą sėkmingai neseniai padarė JAV Kongresas, išplėtęs sankcijas ir į juodąjį sąrašą įtraukęs kertinius Kremliaus oligarchus bei kompanijas, taip pat – įtakingus režimo tarnus administracijoje. Tuos, kurie iš vidaus griauna Vakarus ir aprūpina karo mašinas Artimuosiuose Rytuose, Ukrainoje.
Patirtis rodo, kad Putinas pradeda kalbėtis tik tada, kai Vakarai žodį taria pirmieji.
Mažai kam paslaptis – Kremlius per jam lojalius oligarchus bei jų firmų plaunamus milijardus vykdė ir tebevykdo daugelį operacijų: nuo propagandos „trolių“ fabrikų Sankt Peterburge ir kitur išlaikymo iki kišimosi į Vakarų šalių rinkimus ir politinį gyvenimą, tebesitęsiančio ginklų ir karo samdinių eksporto.
Ar šiomis aplinkybėmis Europa gali toliau likti su senuoju, t.y. dabartiniu sankcijų Kremliui ir jo veikėjams paketu? Giliu mano įsitikinimu – ne. Jeigu Europos ir JAV sankcijų sąrašai savo apimtimi nebus proporcingi, Putino administracija tai įvertins kaip baimę. Ir neabejotinai eis toliau.
Nėra kito būdo sulaikyti Rusijos agresiją prieš Vakarus ir mus, gyvenančius Vakarų vertybėmis. Reikia plačiau apimančių sankcijų, nukreiptų į skaudžiausias režimo vietas. Reikia transatlantinės vienybės ir stipresnės partnerystės su JAV. Tai nereiškia Šaltojo karo. Tai reiškia tik vieną – bus agresija, bus ir pasekmės.
Po Solsberio nėra pagrindo abejoti – nusitaikyta labai konkrečiai, į Vakarų civilizaciją, į liberalią demokratiją, į mūsų žmones. Patirtis rodo, kad Putinas pradeda kalbėtis tik tada, kai Vakarai žodį taria pirmieji.
Galiausiai, Kremlius ir jo tarnai turi ką prarasti. Tai ne tik milijardai, rūmai ir dvarai Vakarų sostinėse. Tai visa Kremliaus šeimininko, jo patikėtinių oligarchų ir jų šeimų per daugelį metų susikurta ramybė, gerovė, kuria jie naudojasi kasdien ir dosniai.
Ir jeigu šiandien JAV Kongresas gerokai aplenkė neapsisprendusią ES, poziciją dar tikrai galima sutvirtinti. Kaip ir Lietuvos atveju, kur mūsų premjeras, ieškojęs aktyvesnio dialogo su Maskva, šią savaitę nutarė jį užbaigti nerišliu monologu Vilniuje.
Tvirta ir savalaikė Rusijos bei jos įtakingiausių veikėjų sulaikymo politika, aiškios „žaidimo“ taisyklės yra išeitis Lietuvai. Vis dėlto dar reikia pagerinti atsparumą silpnumui.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos EP narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys.
