Tai štai, unikali proga veikti ne žodžiais, bet darbais. Nors iš pažiūros pabėgėlių klausimas nelabai ką bendra su drąsa turi, bet Lietuvoje taip yra, vis dar trūkstant pagarbos ir atjautos kito tikėjimo, odos spalvos ar įsitikinimų žmonėms. Atrodantiems šiek tiek kitaip, nei mes. Mąstantiems kitaip.
Norint suteikti tiems žmonėms galimybę, net ir bėgantiems nuo karo, persekiojimų, netekusiems pastogės ir artimųjų Sirijoje, Libijoje ar Irake – mums prireiks drąsos. Pirmiausia – nepalikti tų kiek daugiau nei tūkstančio žmonių uždarytų pusmečiui Rukloje, pabėgėlių centre. Kad ir kokiomis „geromis“ sąlygomis, apie kurias kalbės valdininkai.
Norint suteikti tiems žmonėms galimybę, net ir bėgantiems nuo karo, persekiojimų, netekusiems pastogės ir artimųjų Sirijoje, Libijoje ar Irake – mums prireiks drąsos.
Savo metinėje kalboje Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris labai taikliai pasakė apie darbą, kad tai – orumo reikalas.
Jei prieglobsčio prašytojai neturės galimybių iš karto pradėti dirbti, kaip ir mokytis mūsų kalbos – žlugs bet kokios tolesnės iniciatyvos ir geri ketinimai. Kaip ir drąsios šalies įvaizdis, eilinį kartą.
Jei šalies verslas, pramonininkai yra nuoširdžiai pasirengę pasiūlyti darbo sirams ar irakiečiams, aš manau, kad jau rytoj Vyriausybei ant stalo galėtų padėti bent preliminarų pasiūlymų paketą. Kiek ir kokių darbuotojų reikia, kur, kokiose srityse.
Kas dėl nepalankių nuostatų kitataučių atžvilgiu, matau didelį neišnaudotą potencialą – prie pokyčių gali ir turi prisidėti ne tik politikai, bažnyčia ar nevyriausybinės organizacijos, bet ir kiti nuomonių lyderiai. Ne tik akademikai, bet ir pramogų pasaulio žvaigždės, kurių dalis mato reikalą atsiprašyti už praeities klaidas. Tik taip tapsime pakantesni, tolerantiškesni.
Baiminantis toliau augančių ir nevaldomų pabėgėlių srautų, Europos Komisijos vadovas J.-C.Junckeris įvardino būtiną dalyką, kurį ES valstybės turės greičiau paversti tikrove, t.y. atskirti tikruosius prieglobsčio prašytojus. Balkanų šalys, Turkija – tai šalys ES kandidatės. Šias ES valstybes turime įvardinti saugiomis, o jų piliečių nepriskirti prie prieglobsčio prašytojų. Kitaip šios valstybės negalės likti ES kandidačių sąraše.
Aišku ir tai, kad ES šiandien privalo iš esmės sustiprinti ir įgyvendinti savo išorės sienų kontrolę (plėsti „Frontex“, kitas misijas), o taip pat – pripažinti, kad gynybine-saugumo prasme reikės tiesiogiai dalyvauti konfliktų zonose Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. Kaip kitaip kontroliuosime, pavyzdžiui, Libijoje įkurtas pabėgėlių stovyklas? Ar ir kaip Lietuva pasiruošusi dalyvauti šiose saugumo operacijose konflikto zonose?
Taigi drąsos prireiks ne vien Lietuvai, bet ir pačiai ES. O mums daugiau užtikrintumo turėtų suteikti aiškus ir patikimas Europos užnugaris, Europos Komisijos pirmininkui J.-C.Junckeriui darsyk viešai priminus, kad rytinės ES sienos, Baltijos šalių sienos, yra neliečiamos.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalas
