Bet pergalė yra skambus pasakymas – ją dar reikės įrodyti, ir, kas ne mažiau svarbu – esminė klaida būtų šioje vietoje sustoti. Ką išmintingas Prancūzijos politikas, Europos krikštatėvis R.Schumanas pradėjo 1950-aisiais, naujasis prezidentas Emmanuelis Macronas turės progą sėkmingai pratęsti. Reformų kelio Prancūzijai, pirmiausia jos ekonomikai, reikia, kaip ir visai Europai. Tačiau džiaugtis kitų sėkme ir nesiekti pokyčių patiems – kelias į niekur.
Kas anais laikais buvo anglis ir plienas, dabar – skaitmeninė rinka, inovacijos ir naujos technologijos, kurios turi nešti pridėtinę vertę ir (vis dar) kurti naujas darbo vietas. Didmiesčiai ir sostinės – viena, bet didžiausi atotrūkiai lieka regionuose ir periferijose. Tai viena priežasčių, dėl kurios dalis žmonių gręžiasi į populistus ir radikalus, nors jie visada žada griauti, ne kurti.
Todėl tradicinėms politinėms jėgoms ir jų lyderiams kaip niekad svarbu išgirsti visus rinkėjus. Susiskaldymą ir susipriešinimą reikėjo ir dar reikės peržengti Nyderlanduose, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitur (Lietuvoje – taip pat).
Europos Komisijos vadovo J.C.Junckerio palaiminto ir iki 500 milijardų eurų padidinto investicijų plano (iki 2020-ųjų) Europai nėra gana. 2016 m. pabaigoje papildomos finansinės injekcijos leido sukurti apie 100 tūkst. naujų darbo vietų, be to, dar 300 tūkst. smulkaus ir vidutinio dydžio bendrovių gavo geresnes finansavimo sąlygas. Bet atsigavimas yra per lėtas, šeimos dar nepajuto tų pokyčių, įrašytų „ant popieriaus“.
Pirmiausia reikia įgyvendinti pokyčius kiekvienos valstybės viduje. Bet kuri Vyriausybė, kuri įgyvendins 1 svarbų darbą, yra 100 kartų geresnė nei ta, kuri kalba apie 100 pokyčių. Darbai turi kalbėti už save. Būtent to laukiama iš E.Macrono Prancūzijoje. Nors, žinoma, realias naujojo prezidento galias ir reformų kryptį apspręs tik šį birželį vyksiančių rinkimų į šalies parlamentą rezultatai.
Greta to, rugsėjo pabaigoje Europos laukia rinkimai į Bundestagą Vokietijoje. Jų reikšmė – ne ką mažesnė. Tik sėkmingas ES branduolio valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – augimas, bei, dar svarbiau, jų lyderystė ir bendradarbiavimo pobūdis nubrėš Europos ateities kryptį.
Bendros ir atviros Europos projektą būtina stiprinti. Krizės išmokė Europą geriau joms pasirengti, pvz., migracijos krizė privertė peržiūrėti Šengeno valstybių sienų apsaugą, atsirado bendri veiksmai. ES narės jau sprendžia, kaip stiprinti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, greičiau reaguoja į išorės signalus.
Neabejoju, kad po Prancūzijos prezidento rinkimų finišo Europoje bus dar labiau stiprinamas kibernetinis saugumas – tam, kad įžūlus išpuoliai prieš laisvą piliečių pasirinkimą būtų suvaldyti ir neįneštų dar daugiau painiavos europiečių rinkėjų galvose (to, be abejo, norėtų Kremlius).
Reikės užpildyti ir kitas spragas. Gilesnė finansinė ir monetarinė sąjunga šiandien Europai yra būtinybė, ką taikliai pastebėjo E.Macronas. Europai pagaliau reikia rasti sprendimus, kad jaunoji karta sėkmingai įsijungtų į darbo rinką, kad jaunimui nereikėtų stovėti eilėse prie išmokų. Visgi šie ir kiti atidėlioti sprendimai, matyt, rimčiau pajudės tik po parlamento rinkimų Vokietijoje šį rudenį.
Laikas darbams įgyvendinti senka. Iki naujų Europos Parlamento rinkimų, naujos Europos Komisijos lieka dveji metai. Europai pasiekus ikikrizinį ekonomikos lygį reikia jungti aukštesnę pavarą. Priešingu atveju radikalai iš kairės ir dešinės vėl bandys įtikinti rinkėjus, kad verta griauti viską ir gyventi apsistačius kuo aukštesnėmis sienomis.
Vis dėlto europiečiai jau įprato gyventi kitaip – bendradarbiaudami, be kliūčių keliaudami, keisdamiesi idėjomis. Tai mus įpareigoja ir teikia viltį kurti stipresnę, geresnę bei vieningesnę Europą.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos narys.
