Pirmiausia, visiems puikiai žinomas Astravo atominės elektrinės statybų klausimas. Iki sankcijų panaikinimo dar buvo proga kalbėti ne vien apie tai, kad kažkada nepirksime elektros iš nesaugios ir, kaip žada Baltarusija, pigiausios pasaulyje atominės jėgainės. ES sankcijų klausimas buvo patogi, netgi unikali galimybė pagaliau realiai iškelti atominės saugumo klausimą į tarptautinį, europinį lygmenį.
O kas įvyko? Rezultatas – su minuso ženklu. Tai – akivaizdus Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas europiniame kontekste. Klausimas į ES lygmenį neiškeltas, iš esmės Lietuva palikta viena ir be rimtų papildomų svertų. ES reikalavimus atitinkantys atominės testavimo darbai neatlikti ir neaišku, kada (ar) ši diena iš viso ateis.
ES Tarybos viename iš priimto nutarimo punktų paminėti raginimai Baltarusijai konstruktyviai bendradarbiauti su tarptautinėmis institucijomis branduolinėje srityje – tai toli gražu nėra pakankama priemonė. Juk niekur net konkrečiai neužsiminta apie Astravą. Tokie „spaudimo“ būdai primena palinkėjimus žvirbliui laukuose – nepaisant to, kad Astravas buvo ir lieka ES teritorijos (ne tik Vilniaus) branduolinės saugos klausimas.
Europa atsitraukė, neužsitikrinusi garantijų dėl žmogaus teisių ir būsimų, jau šį rudenį Baltarusijoje vyksiančių parlamento rinkimų, tiksliau – jų padorumo.
ES sankcijų panaikinimas kartu reiškia besitęsiantį Europos eksperimentą su Baltarusija. Taip, kaip dabar eksperimentuojama su branduoliniu saugumu, panašiai elgiamasi ir su Baltarusijos opozicija.
Europa atsitraukė, neužsitikrinusi garantijų dėl žmogaus teisių ir būsimų, jau šį rudenį Baltarusijoje vyksiančių parlamento rinkimų, tiksliau – jų padorumo.
Iš esmės Baltarusijos opozicija ir disidentai yra paprasčiausiai išduoti ir palikti vieni. Ne veltui sprendimą dėl sankcijų atšaukimo jie palydėjo bendru kritišku viešu laišku. Raginu jokiu būdu neignoruoti jų balso.
ES Baltarusijos valdžiai suteikė daug, mainais praktiškai neprašydama nieko. Sankcijos atšauktos už pažadą turėti dialogą dėl žmogaus teisių, nors situacija šioje ir kitose probleminėse srityse iš esmės nesikeičia. Politiniai kaliniai paleisti, bet nereabilituoti (likę kalti be kaltės). Opozicijos rankos vis dar tvirtai surištos. Nėra absoliučiai jokių kokybinių permainų ir kalbant apie spaudos laisvę ar teismų darbą.
Kita vertus, Baltarusijos „korta“ šįkart reiškia daug platesnį politinį „žaidimą“. Mano nuomone, ES sankcijų Baltarusijai panaikinimas paskatins diskusijas ir apie sankcijų Rusijai peržiūrą. Ne veltui po ES sprendimo rankomis plojo ir Minskas, ir Maskva.
Nėra abejonių, kad stiprindami A.Lukašenkos, vieno pagrindinių V.Putino rėmėjų ir sąjungininkų, pozicijas kartu paremiame Kremliaus režimą. Svaičiojimus, esą A.Lukašenka gali „atitolti“ nuo Rusijos, puikiai išsklaido faktas, jog A.Lukašenka, belaukdamas sankcijų panaikinimo, užsitikrino finansinę paramą iš Maskvos.
Ką vis dar galime padaryti Baltarusijos klausimu? Privalome nenuleisti rankų reikalaudami, kad ES konkrečiomis priemonėmis užtikrintų branduolinį dialogą su Baltarusija ir įgytų realią kontrolę, vadovaujantis aiškiais kriterijais. Turime užtikrinti, kad nebus tęsiamas nuolaidžiavimo kelias.
ES ir Baltarusijos branduolinės saugos dialogui reikia politinių sprendimų, kurių privalo siekti Lietuva kartu su kitomis suinteresuotomis valstybėmis. Lietuva turi rimtų argumentų, tarp kurių ir įvykdytas tarpusavio įsipareigojimas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.
Suprasdamas, kad Lietuvai teisingas kelias yra remtis ir Briuselio derybiniu potencialu, bei matydamas Briuselio ir Minsko „suartėjimo“ tendencijas, dar 2015 metais laišku kreipiausi į ES vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai F.Mogherini. Siūliau įtraukti Astravo branduolinės jėgainės saugos klausimą į ES-Baltarusijos darbotvarkę.
Iš pokalbių ir gauto F.Mogherini atsakymo paaiškėjo, kad Astravo AE klausimas, deja, yra gana menkai pažįstamas ir suprantamas Europos Komisijoje. Antra vertus, gavau patikinimą, kad EK ragina Baltarusiją atlikti atominės jėgainės saugumo testus ir pradėti bendrą branduolinės saugos įvertinimą. Tai tik patvirtina, kad dabar visas Lietuvos dėmesys turi būti skiriamas tam, kad pilnai išnaudotume mūsų narystės ES privalumus ir neliktume vieni iššūkių akivaizdoje.
Iš pokalbių ir gauto F.Mogherini atsakymo paaiškėjo, kad Astravo AE klausimas, deja, yra gana menkai pažįstamas ir suprantamas Europos Komisijoje.
Kitas dalykas – sankcijų atšaukimas ir siekis atsidėkoti A.Lukašenkai už politinių kalinių paleidimą jokiu būdu neturi reikšti, kad susitaikome su bet kokia Baltarusija. Akivaizdu, kad politinis pavasaris Baltarusijoje savaime neateis. Tad jeigu jau santykiai su Minsku „normalizuojami“, tuo pačiu reikia didinti ES ir pačios Lietuvos paramą demokratinėms jėgoms Baltarusijoje, nevyriausybiniam sektoriui bei tokiems projektams kaip Europos humanitarinis universitetas (EHU), veikiantis Vilniuje.
Lietuvos valdžia ir konkrečiai santykių su Baltarusija „normalizavimo“ iniciatoriai bei autoriai turi prisiimti pilną politinę atsakomybę už tolimesnius dvišalius santykius, tuo pačiu – Astravo jėgainės statybų eigą. Kol kas mūsų šalies valdančiųjų strategija atrodo silpna ir klaidinga – kalbos apie spaudimo Baltarusijai didinimą smarkiai prasilenkia su darbais.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus
