Artėjant prie finišo (nors ir tarpinio) tiesiosios, stebime vis ryškesnius Rytų partnerystės iniciatyvos oponentų bandymus ne visai etiškais būdais, kartais galbūt ir pasinaudojant alkūnėmis, kovoti dėl palankesnių pozicijų.
Tarp Vilniaus ir Minsko – viso labo 200 kilometrų, bet šios sostinės, žvelgiant į jose vykstančius procesus, vis labiau tolsta. Tai tik patvirtina Minske neseniai vykęs Muitų sąjungos – Rusijos siūlomos alternatyvos ES Rytų partnerystei – viršūnių susitikimas.
Muitų sąjungos narių – Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos vadovai – patvirtino, kad Armėnija jungiasi prie jų trejetuko. Skambėjo sveikinimai, pažadai apie laukiančias geriausias sąlygas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „draugiškai“ paplekšnota per petį.
Tarp Vilniaus ir Minsko – viso labo 200 kilometrų, bet šios sostinės, žvelgiant į jose vykstančius procesus, vis labiau tolsta.
Žinant, kad Muitų sąjunga tėra tarpinė institucija, stotelė link Eurazijos Sąjungos atsiradimo, turime pripažinti, kad prieš ES viršūnių susitikimą Vilniuje Armėnija iš esmės juda nauju kursu. Ar ši valstybė gali vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių – būti Muitų sąjungos narė ir sėkmingai įgyvendinti ES Rytų partnerystės susitarimus? Sunkiai įsivaizduojamas, o ypač – realizuojamas scenarijus. Tvirtesnių santykių su ES užmezgimas nėra tas pats, kas vyšnių raškymas vasarą – negalima kasdien eiti vis prie kito medžio.
Turime pripažinti, kad Muitų sąjunga ir ES Rytų partnerystės iniciatyva – tai politiškai skirtingos ir praktiškai ekonomiškai nesuderinamos sistemos. Bendradarbiavimas su ES tik politiniame lygmenyje, nesant bendrų ir sąžiningų susitarimų dėl prekybos, šiandien neįmanomas. Tad jei Armėnija siektų išsaugoti galimybes suartėti su ES, būtinas atviras ir nuoširdus dialogas.
Pakankamai akivaizdu, kad Rytų valstybių „derybos“ dėl narystės Muitų sąjungoje vyksta toli gražu ne tokiais pat principais, kaip pokalbiai su ES.
Viešumoje iškilusios Rusijos taikytos įvairiapusio prekybinio spaudimo priemonės, nukreiptos prieš Lietuvą, Ukrainą, Moldovą ir Armėniją – tik maža dalis naudojamų plataus priemonių arsenalo. Vien ko verti Rusijos prezidento patarėjų grasinimai Ukrainai finansiniu bankrotu, jei mūsų kaimynai Vilniuje su ES pasirašys Asociacijos ir pagilintos laisvosios prekybos sutartį. Arba Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos pareiškimas, kad Muitų sąjunga nuo ES partnerių „ginsis“ klasikiniu būdu – šių valstybių prekėms bus įvesti užtveriamieji pramoniniai muito mokesčiai.
Iki lapkričio 28-29 dienomis Vilniuje vyksiančio ES viršūnių susitikimo namų darbų dar turi visos Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės. Tačiau perspektyvos aiškėja.
Ukraina, Moldova ir Gruzija, tikėtina, taps aiškiomis Rytų partnerystės lyderėmis. Ukraina turi realių galimybių pasirašyti Asociacijos ir pagilintos laisvosios prekybos sutartį, o Moldova ir Gruzija gali šiuos susitarimus parafuoti. Šių valstybių atotrūkis nuo kitų Rytų partnerystės iniciatyvoje dalyvavusių šalių tik didės, skirtumai taps vis labiau matomi.
Ukrainos klausimas, neabejotinai, bene pats svarbiausias. Kokios šios valstybės perspektyvos? Pirmiausia, reikia tikėtis, kad tokie Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimai, kaip praėjusį savaitgalį vykęs Jaltoje, dar kartą nepakreips būsimos Rytų Europos istorijos.
ES ir Ukrainos vadovai puikiai supranta istorinio šanso svarbą, todėl ryžtas keliauti į priekį kartu tik stiprėja. Europinis Ukrainos pasirinkimas yra vienintelis geopolitiškai teisingas šios šalies sprendimas. Einant šiuo keliu bus lengviausia atsikratyti iš sovietmečio paveldėtų ligų, kurti demokratišką pilietinę visuomenę ir tapti svarbia regiono valstybe.
ES ir Ukrainos vadovai puikiai supranta istorinio šanso svarbą, todėl ryžtas keliauti į priekį kartu tik stiprėja.
Galbūt kai kuriais atvejais pasiekti susitarimus su ES Ukrainai nėra lengva, tačiau derybų ir bendravimo galimybės – kur kas platesnės nei Muitų sąjungos fronte. Šantažas, bandymas įvaryti į kampą – tai savybės, kurios tikrai nebūdingos ES.
Nors pradžioje Ukraina gali susidurti su iššūkiais, ES rinka yra perspektyvi ir didelė, atverianti galimybes auginti šalies konkurencingumą. Tuo pačiu galima išlaikyti tvarią prekybą su Rytų šalimis ir pasirašius Asociacijos sutartį, aišku, ne tokiomis sąlygomis, kaip dabar siūloma Muitų sąjungoje.
Neabejoju, kad ES, kad ir kaip sunku būtų, prisiims įsipareigojimą padėti savo partneriams. Tolesnis kryptingas darbas po Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje bus būtinas, o sėkmingas politinių ir ekonominių susitarimų įgyvendinimas – visų pusių, įskaitant ES ir partneres iš Rytų, bendras interesas.
Asmeniškai jau kreipiausi į Užsienio reikalų ministeriją su siūlymu Lietuvoje steigti Rytų partnerystės centrą, kurio veikla būtų orientuota ne vien į tiriamąjį darbą, bet ir į administracinių gebėjimų Rytų valstybėse stiprinimą. Tai reiškia tinkamos kvalifikacijos šių valstybių pareigūnams, kurie įgyvendins Asociacijos ir pagilintos laisvosios prekybos susitarimus, užtikrinimą.
Lietuvos parama nepaprastai reikalinga. Negalime likti abejingi – ypač šiais laikais, kai net simboliškas 200 kilometrų atstumas virsta šviesmečiais.
Petras Auštrevičius yra Seimo vicepirmininkas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
