Mano įregistruotas įstatymo projektas lapkričio mėnesį buvo atmestas siūlant jį patobulinti. Įregistravęs įstatymo pataisas dėl gyvūnų keliamo triukšmo mažinimo, aš neatsisakau dėl to kovoti, bet suprasdamas žmonių baimes ir nerimą, ėmiausi projekto tobulinimo. Visuomenėje diskusijas sukėlęs projektas, šiandien įgijo šiek tiek kitokį pavidalą, ir tikiuosi, kad naujos pataisos įneš daugiau aiškumo ir bus priimtinos visiems.
Ankstesniame variante siūlyta, kad nakties metu nuo 22 val. iki 7 val. ryto šuo negali loti ilgiau negu 5 minutes, o dieną – ne ilgiau negu 10 minučių. Tačiau audringi žmonių atsiliepimai man leido suprasti, kad laiko skaičiavimas neduos naudos. Iškilo klausimas, kaip bus apskaičiuojama ta trukmė, ar nebus piktnaudžiaujama. Bet mano tikslas – atkreipti dėmesį į šitą problemą, o ne leisti piktybiškiems kaimynams sėdėti su sekundometru rankose prie nemylimo kaimyno durų.
Kad problema yra – kad dėl neprižiūrimų šuniukų, kurie palikti vieni loja nesustodami, ir kelia triukšmą, nuo kurio nemiega gretimame bute mažas kūdikis, turbūt, pripažįsta daugelis. Iki šiol jos niekas nenorėjo spręsti. Pažiūrėkime, kaip Europos Sąjungos šalys sprendžia šiuos klausimus, kaip reglamentuojama naminių augintinių savininkų atsakomybė.
Kitose ES šalyse gyvūnų savininkai yra atsakingi už bet kokią augintinių padarytą žalą ar viešosios tvarkos pažeidimą. Remiantis Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus pateikta informacija, Vokietijoje kai kuriose žemėse šunų keliamas triukšmas ribojamas remiantis teismų praktika. Yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos lojimas laikomas jau nepriimtinu – jei jis be pertraukos girdimas ne mažiau kaip 10 minučių, o bendra lojimo trukmė per dieną negali viršyti 30 minučių. Be to, ypač būtina stengtis laikytis tylos po 19 val. vakaro iki 8 val. ryto. Sarginiai šunys taip pat negali pernelyg trikdyti gyventojų naktimis. Policijos įsikišimas paprastai galimas tik esant „neleistinam triukšmui“, kaip jis apibūdinamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 117 straipsnyje. Praktikoje neleistinas triukšmas yra toks, kurį girdi keli kaimynai, arba dėl triukšmo kyla pavojus asmens sveikatai. Policija įvertina padėtį konkrečiu atveju. O pažeidimas gali užtraukti baudą iki 5 tūkst. Eurų. Šuns šeimininkas gali imtis savo nuožiūra taikyti priemones ramybei užtikrinti. Tai gali būti geresnis šuns mokymas ir priežiūra, laikinas jo įkurdinimas kitur. Kai kurie šunų atsisako, suprasdami, kad ilgomis darbo valandomis tiesiog nėra kam namuose pasirūpinti augintiniu.
Airijoje Šunų kontrolės įstatymo 25 straipsnis leidžia asmeniui kreiptis į vietos teismą dėl trukdančio triukšmo, kurį sukelia perdėtas šuns lojimas, beje, tai yra atskira triukšmo rūšis. Prieš kreipdamasis į teismą besiskundžiantysis turi įteikti šuns savininkui rašytinį įspėjimą, kad ketinama kreiptis į teismus. Gyventojams rekomenduojama fiksuoti šuns lojimo laiką, trukmę ir intensyvumą, o jei teismas nustatys, kad pažeista viešoji tvarka, savininkui gali būti nurodyta sumažinti triukšmo lygį dresuojant šunį, sumažinti laikomų šunų skaičių, ar atiduoti šunį į prieglaudą, jei savininkas jo negali prižiūrėti. Piniginės baudos nenumatytos.
Mūsų kaimynai latviai neturi teisės akto reglamentuojančio gyvūnų keliamą triukšmą, bet Estijos sostinės Talino miesto taisyklėse teigiama, kad laikantysis šunį ar katę privalo paisyti bendrųjų viešosios tvarkos ir gerovės reikalavimų. O naminius gyvūnus galima pastate laikyti tik turint pastato savininko ar įgalioto asmens sutikimą.
Bulgarijos gyvūnų apsaugos įstatymas yra laikomas vienu pažangiausių Europoje, jis priimtas 2008 m. Net nustatytos gyvūnų laikymo sąlygos, ploto reikalavimai pagal svorį, pvz.: iki 10 kg sveriančiam augintiniui turi būti skirti 6 kvad. metrai ploto, o pvz., per 25 kg sveriančiam augintiniui jau turi būti skirta daugiau negu 10 kvad. metrų. Šeimininkas įpareigojamas imtis visų priemonių, kad šuo neišbėgtų iš teritorijos, kurioje yra laikomas, kad viešose vietose nerodytų agresijos požymių, kad nedrumstų aplinkinių daugiabučių gyventojų ramybės ir neterštų viešose vietose. Ir dar daug kitų nurodymų.
Griežti reikalavimai taikomi Danijoje. Kiekvienas šuo turi būti paženklintas ir įregistruotas iki 8 savaičių amžiaus. Kai kurių veislių šunis ir jų mišrūnus apskritai yra draudžiama laikyti. Draudžiama vedžioti nepririštus šunis miestuose. Pavadžio ilgis turi būti toks, kad šuo būtų arti šeimininko. Kad šuo netrukdytų gyvenvietėse atsakingas jo šeimininkas. Jeigu gyventojai skundžiasi šuns lojimu, policija gali įpareigoti šuns šeimininką pasirūpinti, kad šis tylėtų, o jei tai neveiksminga, kad šuo būtų laikomas uždarytas.
Kroatijos gyvūnų apsaugos įstatyme nėra nuostatos apie gyvūnų keliamą triukšmą, tačiau spaudoje aprašytas atvejis, kai vieno kaimelio gyventoja kreipėsi į teismą dėl kaimyno šuns lojimo, neigiamai paveikusio moters sveikatą, O teismas priėmė sprendimą, pagal kurį šeimininkas privalo neleisti savo šuniui loti nakties metu, kitaip jam gresia 2800 eurų bauda. Švedijoje už „nepatogumus“ kaimynams keliančius šunis turi atsakyti jų savininkai. Sudėtingesniais atvejais policija gali nuspręsti šunį konfiskuoti laikinai arba visam laikui.
Taigi ES šalyse galiojantys reikalavimai rodo, kad visur ši gyvūnų keliamo triukšmo problema egzistuoja, tik reglamentuojama skirtingai. Aš įsitikinęs, kad turi būti aiškūs teisės aktai, pagal kuriuos galėtume gyventi. Visi galvoja, kad šuniukui vieną kartą sulojus iš karto lėks policija. Toks požiūris klaidingas. Šis įstatymas būtų taikomas tiems gyventojams, kurie piktybiškai neprižiūri savo gyvūnų.
Petras Čimbaras yra Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys.
