O jei dar atsižvelgsim į tai, kad prie jos kūrimo, neatlaikęs pagundos, prikišo nagus ir velnias ( kas gi kitas galėjo sukurti kad ir keiksmažodžius?) – tai neabejotinai visuotinis kūrinys.
Tūkstančius metų kurta ir tobulinta, ir kuo senesnė – tuo kalba teikia daugiau informacijos apie kalbantį žmogų, jo etnosą, tautą, žmogaus kultūrą ir t.t. Ji tam ir sukurta, kad žmogų kuo geriau atskleistų, išviešintų, padėtų žmonėms geriau suprasti vienas kitą. Žmogus gali, jei nori, nuslėpti faktus, bet kalbėdamas jis nepajėgs nuslėpti savo charakterio, išsilavinimo, socialinės padėties, pažiūrų ir kitų žmogiškųjų savybių.
Gali apsimesti, meluoti, bet kalba galingesnė – demaskuoja kalbėtoją net prieš jo valią, tam pasitelkdama netinkamai pavartotus žodžius, alogizmus, ne vietoje atsirandančias pauzes, netinkamas intonacijas ir t.t. Kalba tarnauja tiesai. Ji sukurta tiesai atskleisti, o ne paslėpti. Tai kalbos prigimtinė teisė ir pareiga, kurią ji be išlygų vykdo, norim mes to ar ne.
Todėl jeigu gerai mokame kalbą ir išmanome retorikos niuansus – nesunku bus perskaityti „užslėptą“ informaciją tarp eilučių, pačiam kalbančiajam to net nesitikint. Čia itin svarbus humanitarinis-etinis klausančiojo arba, kitaip tariant, iššifruotojo išsilavinimas ir ypač – kalbinis išprusimas bei kalbinė klausa.
Taigi tik mokėk klausyti, ir kalba tau visas paslaptis atskleis, kalbančiajam to net nenorint. Prieš kalbos analitinę galybę nepakovosi savo niekingai menkomis žmogiškomis pastangomis ir nutylėjimais. Yla vis tiek, anksčiau ar vėliau, išlįs iš maišo.
Itin įdomi kalbos sritis – politinė kalba, nes suteikia analitinę galimybę geriau pažinti mūsų politinį elitą ir atsilikėlius. Politinės kalbos spektras labai platus.
Tačiau ypač aiškiai politikai atsiskleidžia kalbėdami apie kultūrą, nes joje reflektuoja kalbėtojų darbų prasmė ir esmė, tuštybė ar išmanymas – lyg veidrodyje atsispindi jų žmogiškasis „aš“ , kurio neužpudruosi ekonominiais šūkiais ir ekonominio Aukso veršio garbinimu, teigdamas, kad ekonomika padarys žmogų laimingu ir išspręs visas jo problemas . Gal todėl politikai taip vengia kalbėti apie kultūrą .
Kultūrinėje kalbų ir partijų programų dalyje geriausiai pamatome, ar kalbėtojas ir jo partija turi naujų konkrečių idėjų skirtų žmogui, ar tik žada “ginti žmogų bei žmogiškumą“ ir „ remti kultūrą“, kaip komunistų valdymo laikais, tarsi kultūra pati neužsidirbtų, kurdama intelektualųjį produktą, darbo vietas ir dalyvaudama BVP kūrime ( žr. str. „Menininkų gyvenimo koma“).
Todėl kalbos išmanymas ir tobulas jos niuansų įvaldymas – geram politikui neišvengiama būtinybė, nes tai pagrindinis jo darbo ir raiškos instrumentas. Be kalbos politikas – kaip stalius be rankų.
Turime ir gerai kalbos niuansus bei retorikos meną įvaldžiusių politikų.
Deja, to negalėčiau pasakyti apie daugumą. Dažnai jų kalba – apgailėtina.
Bene ryškiausias pavyzdys – Viktor Uspaskich. Šio politiko viešas kalbėjimas – gyvas anekdotas. Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis dažnai pasako priešingai, nei norėtų, jau nekalbant apie jo kalbų diplomatiškumą, iki kurio jam – mylių mylios. Mat šis politikas toks savimyla ir tinginys, jog tiek metų gyvendamas Lietuvoje, nepasistengė (ar nenorėjo?) išmokti gerai kalbėti valstybine kalba. Apie minėtus jo bruožus byloja ir tai, kad jis be išlygų yra įsitikinęs, jog būtų geriausias ministras pirmininkas.
Viktor Uspaskich kalbant Lietuvoje, mes, būdami tolerantiški kitataučiams, atleidžiame jam kalbinius nusišnekėjimus, o žurnalistai jį nuolatos pataiso, padėdami teisingai išreikšti jo paties norimą pasakyti mintį.
Bet jūs tik įsivaizduokit, kas būtų, jam prakalbus lietuviškai tarptautinėje erdvėje atstovaujant Lietuvą ir be koregavimo išvertus jo žodžius!
O gal jis mano, kad tarptautinių susitikimų metu kalbės rusiškai, mat kitas Europos kalbas ne kažin kaip moka? O kur dar jo išsilavinimas ir aukštosios mokyklos diplomo gavimo istorija, aprašyta mūsų spaudoje, jau nekalbant apie jo vadovaujamai partijai iškeltą mokesčių vengimo bylą?
O kur dar jo bėgimas nuo Lietuvos teisėsaugos į Rusiją, ieškant prieglobsčio? O kur dar jo gėdinga kova europarlamente dėl diplomatinės neliečiamybės, kuri ir ten jam panaikinta? O kur dar jo politinis avantiūrizmas ... Lieka vienintelė viltis – rinkėjų išmintingumas, kad jie neleis taip apsijuokti Lietuvai.
Daugelio mūsų politikų kalbų lėkštumas ir banalumas, išreikštas kalbos skurdumu, atmušė norą jų klausytis, bet prieš rinkimus pabūkime kantrūs. Prisiverskime paklausyti ir pabandykime išanalizuoti jų politinių kalbų turinį kalbiniu, psichologiniu, moraliniu ir ideologiniu požiūriu, ir jie mums atskleis savo tikrąjį veidą. Jokios kaukės ar kalbas jiems rašančių pastangos nepadės, nes dažniausiai mūsų politikai tingi tas parašytas kalbas išanalizuoti, suvokti, paversti savomis nesuprimityvindami – ir tuomet kalba, ir ypač kalbėjimo būdas juos demaskuoja.
Čia derėtų pridurti, kad vis dar manoma, jog kiekvienas, mokantis perskaityti savo ar svetimą tekstą, be specialaus pasirengimo bei sceninės kalbos specialisto konsultacijos jį jau gali skaityti viešai. Toks neprofesionalus požiūris į viešą kalbėjimą dažnai pastebimas mūsų politikų tarpe. Jie sudarko tikrai gerai parašytas kalbas, nes neišmano, kaip jas profesionaliai perskaityti, jau nekalbant apie kalbos dramaturginio lanko panaudojimą, kad minties strėlės pataikytų į taikinį ir kalba pasitarnautų geram kalbėtojo įvaizdžiui sukurti , o ne atvirkščiai. Toks mėgėjiškumas labai trukdo ir gerus ketinimus turintiems politikams, jau nekalbant apie autsaiderius idėjine prasme.
Lietuvių kalba tokia turtinga ir išmintinga, kad negali pakęsti melo. Ji tokį meluojantį kalbėtoją akivaizdžiai atskleidžia, jam net nejaučiant. Pažadukai, melagiai ir patys nesuprantantys to, ką sako, ar patys netikintys , tuo ką sako – kaip ant delno.
Tik ar mes mokame klausytis ir tai, ką girdime – ne tiesiogiai, o analitiškai suprasti? Čia tai klausimas...
Banalu, bet ir mūsų įvertinimas, ir analitiniai gebėjimai bus paviešinti rinkimuose, nes tikrai išsirinksime valdžią, kokios esame verti.
Ar kalbos analizės išmanymas apsaugos mus nuo talentingų manipuliatorių mumis ir mūsų jausmais?
Manau, viena gabiausių tokių manipuliatorių – puikybės bei arogancijos pavyzdžiu tapusi buvusi teisėja N. Venckienė .
Prisiminkit kad ir vieną TV laidą, kurioje ji santykius su šalies prezidente apibūdino futbolo rezultatu – vienas vienas, o Seimo rinkimuose rimta varžove esą matanti tik Seimo pirmininkę I.Degutienę – atleiskit, kad ne pažodžiui cituoju, bet tai, manau, ne kas kita, o tik arogancija ir puikybė, ji akivaizdi atidžiai klausantis buvusios teisėjos ir kituose jos viešuose pasisakymuose.
Ši buvusi teisėja, žinodama mūsų nemeilę teismams ir įsitikinimą teisėjų korumpuotumu, kuris jau pasiekė grėsmingą nepasitikėjimo pačia valstybe ribą, privertė mus mergaitės istoriją nagrinėti nuo pabaigos arba, geriausiu atveju, nuo vidurio.
Savo agresyvia kalbėsena bei manipuliacijomis mūsų jausmais ji sugebėjo laikinai užtildyti teisinę logiką ir nuoseklumą, „užmirštant“ istorijos pradžią, kas, kaip ir kokiais tikslais, anot Teisėjų tarybos pirmininko, „neišeinant iš kabineto“ ir neištyrus, gavo pažymą, patvirtinančią mažametės mergaitės tvirkinimą, tad ir leidusią pateisinti ir „priglausti“ slapta nuo motinos iš vaikų darželio paimtą mergaitę Kedžių namuose. Kas buvo suinteresuotas be įrodymų sukurpti ir eskaluoti pedofilijos bylą galbūt kaip vienintelį šansą pateisinti savo veiksmus?
Tik prisiminkim, kaip „spalvingai“ ir su kokia „tolerancija“ ši buvusi teisėja bei jos sąjungininkai atsiliepė ir atsiliepia apie turinčius kitokią nuomonę ir akivaizdžiai pamatysime, kas laukia mūsų visų, jei pabandytume jai paprieštarauti ... nes jų paklausius susidaro įspūdis, kad teisę išmano ir teisingumą Lietuvoje gali vykdyti tik ji ir jai pritariantys. Kaip tiesiai šviesiai į eterį pasakė viena TV žurnalistė, aktyvi buvusios teisėjos gynėja – „ Jūsų tiesa mums netinka“ ... Ką bepridursi? Iškalbinga ir tikslu.
Maža to, ši istorija buvo taip politizuota, kad net buvusi teisėja ėmė atrodyti panaši į politikę.
Deja, politiniu mąstymu jos agresyvus kalbėjimas net nekvepia. Kalbėdama ji daro net teisinių klaidų ( pvz., raginimas patiems vykdyti teisingumą ), jau nekalbant apie politines (pvz., TV laidoje išsakytas jos įsitikinimas, kad Kauno rajone laimės bet kas, suprask, kas tik bus su ja, o tai reiškia, kad ir bet koks persivertėlis, perbėgėlis ar buvęs žymus komunistų partijos veikėjas karjeristas, ir rajono gyventojų „nuomonė“ besąlygiškai bus – už ... ).
Koks šios naujai išsikepusios „politikės“ požiūris į šalies ekonomiką, mokslą, kultūrą , socialinius klausimus, šalies raidos perspektyvas, užsienio politiką – viešoje erdvėje ne kaži ką teko girdėti. Tačiau tai klausimai, kuriais privalo domėtis ir pasisakyti žmogus, galvojantis tapti politiku ir pasisakyti ne bet kaip, o analitiškai, nes tai sritys, kuriose skleisis jo veikla.
Negi žmogų, kuris kalba ir veikia tik vienoje nuskriaustos mergaitės bylos srityje, bylos, kurios baigtim ši buvusi teisėja asmeniškai suinteresuota, jau galima vadinti politiku? Nemanau.
Galingas ginklas yra kalba, bet ir teisingas, nes tiesa visada jai svarbesnė už retorikos ir manipuliacijos talentus. Ne veltui sakoma – leisk žmogui kalbėti ir jis pats save paviešins bei atskleis. Ir, deja, dažnai ne iš gerosios pusės.
Vertinant politines jėgas itin svarbus ir jų bendros retorikos fenomenas, kuriame platesniu spektru ir su didesnėmis vertinimo galimybėmis išsiskleidžia tam tikros politinės grupės suminis pajėgumas ir išmanymas, jos tvirtumas ir nuoseklumas, įtakingumas ir socialinė sudėtis, intelektinis pajėgumas ir neįgalumas.
Čia itin iškalbingas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos bendras kalbėjimas, pribloškiantis „intelektu“ ir skardinio būgnelio skambesiu.
Negi esame verti tik tokių skardinių būgnelių arba tuščius pažadus žarstančių (pvz., V.Uspaskich ankstesniuose rinkimuose neįvykdytų pažadų – viską sutvarkyti per 101 ar 1001 dieną , o dabar – pakelti minimalią algą dvigubai...) ir ciniškai besityčiojančių iš rinkėjų vilčių kandidatų ar jų tik rinkimams suburtų grupių?
Gal vėl balsuosim kaip visada – protestuodami, nes dėl savo asmeninių nesėkmių lengviausia apkaltinti kitus ir nepraėjus nė mėnesiui po rinkimų – keikti naujai išrinktuosius ?
O gal esam tokie kalbiniai ir politiniai neišmanėliai, kad tik tokių „žynoce“ ir „mūsyse“ esam verti?
Netikiu. Bet...rinkimai parodys ir mus mums patiems. Linkiu mums visiems – dar kartą nenusivilkime savimi .
