Turbūt visi sutiks, jog dažniausiai žmonės emigruoja dėl paprasčiausios priežasties – lėšų, skirtų oriam pragyvenimui, trūkumo, kuris tiesiog nepalieka jiems kitos išeities. Išvykėliai sunkiu darbu uždirbtus pinigus siunčia artimiesiems, kurie be finansinės pagalbos dažnu atveju sunkiai suduria galą su galu. Tad kodėl valdžia turi ketinimų atimti pašalpas iš tų, kurie ir taip gyvena nepasiturinčiai?
Kai kurių politikų nuomone, priimti tokį sprendimą reikia, nes esą taip apvagiama valstybė – iš užsienio į Lietuvą siunčiamos didelės pinigų sumos, vadinasi, likę Lietuvoje žmonės gauna papildomų pajamų ir gyvena ne taip jau blogai. Tačiau toks požiūris panašesnis į cinizmą nei į šalies socialinės gerovės kūrimą.
Pensininkai, išdirbę visą gyvenimą, dėl žalingos šalies socialinės politikos sistemos neretai gyvena ypač vargingai. Jei ne jų artimųjų, ne iš gero gyvenimo emigravusių į užsienį, finansinė parama, senyvo amžiaus žmonės padidintų ties ar žemiau skurdo riba esančių šalies gyventojų skaičių, kuris jau dabar yra milžiniškas – kas penktas žmogus Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Todėl toks nerūpestingas politikų požiūris į sunkiai besiverčiančius tik dar labiau padidintų ir taip milžinišką šalies socialinę atskirtį.
Ar tikrai moralu būtų valdininkams reguliuoti, kokią sumą pinigų emigravę vaikai gali siųsti savo nepasiturintiems tėvams? Ar tik nepradeda valdžia skambios kovos su vėjo malūnais?
Finansų ministerijos teigimu, pajamų mokesčiu nėra apmokestinamos „dovanos, gautos iš sutuoktinių, vaikų, tėvų, brolių, seserų, vaikaičių ir senelių arba neviršijančios 8000 Lt per metus“. Tad akivaizdu, kad valdžia neturėtų kištis į asmeninius šeimos reikalus. Kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas, kam ir kiek pinigų jis nori pervesti. Nepamirškime, jog dažniausiai paramą, gautą iš artimųjų, žmonės išleidžia elementariausiems poreikiams – pirkdami duoną ar mokėdami už butą, o nuo tokių mokėjimų bei pirkinių nuskaičiuojami mokesčiai papildo Lietuvos biudžetą. Todėl tokios finansinės paramos ribojimas būtų tikrai neapdairus žingsnis.
Akivaizdu ir tai, jog jei toks draudimas būtų įgyvendintas, jis būtų lengvai apeinamas arba dar blogiau, pagilintų šešėlinės ekonomikos mastus. Iš užsienio šalių grįžę žmonės pinigus perduotų tiesiogiai savo artimiesiems arba pervestų lėšas pašalpų negaunantiems artimiesiems ar draugams, todėl tokio sprendimo priėmimas yra pasmerktas būti visiškai neefektyviu.
Žinoma, tų žmonių, kurių tikslas yra ne dirbti, o būti nuolatiniais mokesčių mokėtojų išlaikytiniais, klausimas yra probleminis, tad greito sprendimo mažinant socialinę atskirtį tikėtis neverta. Yra daugybė pasaulio pavyzdžių, kaip tokie žmonės skatinami grįžti į darbo rinką, galų gale studijuoja arba savanoriauja užuot laukę eilinės pašalpos – tačiau tai darbui ir laikui imlus klausimas, kurio, panašu, nenorima imtis.
Tuo tarpu užuot galvojus apie problemos sprendimus, kalbama apie galimą valstybės intervenciją į asmeninius šeimos reikalus taip dar kartą bandant kovoti su pasekmėmis. Tad verta susimąstyti, ar tikrai moralu būtų valdininkams reguliuoti, kokią sumą pinigų emigravę vaikai gali siųsti savo nepasiturintiems tėvams? Ar tik nepradeda valdžia skambios kovos su vėjo malūnais?
Petras Nausėda yra Lietuvos laisvės sąjungos atstovas
