Būtent tokie – visada kritiški, bet nieko nesugebantys pagrįsti faktais, šnekantys, bet patys nieko nedarantys ir besistengiantys skandinti Vilnių yra konservatoriai.
Kai Lietuvos sportininkai buvo išvykę į Londono olimpines žaidynes ir dėjo visas pastangas, kad iškovotų kuo aukštesnes prizines vietas, mums, čia likusiems, tikrai buvo dėl ko raudonuoti.
Ne tik todėl, kad mes neturime tinkamos infrastruktūros daugeliui sporto šakų, išskyrus krepšinį, bet ir dėl to, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus susiklostė tipiška lietuviška politinė situacija: jeigu nepadariau aš, tai neleisiu, kad kitas tai įgyvendintų.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą įsigyti ketvirtosios UEFA kategorijos futbolo stadioną, tačiau konservatoriai jį apskundė Antikorupcinei komisijai (kaip ir daugelį kitų svarbių miestui sprendimų – biokuro katilo statybas, kas leistų atpiginti šilumos kainas, Savivaldybės turto perdavimą bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“, kas sustiprintų įmonę, padidinant jos įstatinį kapitalą).
Turint aukščiausios kategorijos šiuolaikišką futbolo stadioną, Vilnius turėtų galimybę vykdyti Lietuvos nacionalines futbolo rungtynes, būtų sudarytos sąlygos sostinės futbolo komandų treniruotėms. Tuo labiau kad Vilnius neturi nei vieno stadiono, kuris atitiktų IV kategorijos UEFA standartus, todėl negali priimti nacionalinių futbolo rungtynių. Tačiau nežinia kuriam laikui puikiai startavęs projektas bus sustabdytas.
Žinoma, kai Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius viešai demonstruoja tokį požiūrį į sporto infrastruktūros plėtrą Lietuvoje: „Jeigu į Lietuvą pradės važinėti (...) Madrido „Real“ ar „Chelsea“, tai tada gal atsiras ir stadionai“, – tampa aišku, kodėl įvairioms sporto šakoms Lietuvoje tenka podukros vaidmuo.
Taigi, kol į Vilnių nepradės važinėti NHL lygos ledo ritulio komandos, neužsuks bėgikas Usainas Boltas, penkiakovininkas Rikardas deLuka, gimnastas Zou Kai, plaukikas Ryanas Lochte, vadovaujantis konservatorių logika – nereikia ir neturėsime nieko: sporto aikštynų, stadionų, plaukimo baseinų, bėgimo takų. Jeigu neatvyksta garsenybės iš užsienio, kam ugdyti savo čempionus.
Vilniaus miesto savivaldybės taryboje esantys konservatoriai itin priešinosi ir tam, kad būtų skirtos lėšos vyrų ir moterų krepšinio komandoms remti. Atrodo, jie sąmoningai daro viską, kad tik sportui nebūtų skiriama nei lėšų, nei dėmesio arba jų politinė konkurencija peržengia visas sveikos logikos ribas, kai politinės ambicijos tampa svarbesnės už gyventojų interesus.
Toks konservatorių demonstruojamas požiūris menkina mūsų sportininkų pasiekimus. Yra posakis: jeigu nori kažką gauti, turi ir duoti. Jeigu Lietuvoje norime džiaugtis sportininkų medaliais, turime duoti jiems tai, kas būtina tam pasiekti – visavertę sportinę bazę treniruotėms.