Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos elitinių analitikų vertinimus ir svarstymus apie jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu BVP sukurta daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, tačiau į klausimą, o kam jis gerėja, analitikai nė nebando atsakyti. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti, šiuo rodikliu, tiksliau – jo teigiamu kitimu. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia arba jaučia… vos vos. Todėl ir ieško laimės kitur.
Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet piliečių dauguma tokie netapo, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti analizuojant, kaip BVP (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyragas, paskirstomas ir perskirstomas. Tai yra kieno kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis. Čia ir glūdi visa „gyvenimas gerėja“ esmė.
Atsakymas aiškus: nemokėdami valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų, savininkai nepakrautų į laivą nė vieno konteinerio ir neuždirbtų nė euro pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų kišenėse, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą ir viešąsias paslaugas.
Labai norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys – versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai. Tokiomis kalbomis siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti pirmasis – darbdavys, tai yra tiek, kiek jis mokės samdomajam už darbą ir sumokės jo socialiniam draudimui.
Statistikos departamento duomenimis, darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį – apie 40 procentų, kai kitose ES valstybėse pasidalijama atvirkščiai – darbuotojams skiriama 60, o sau pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai – irgi gerokai dosnesni.
Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai.
Šis pridėtinės vertės paskirstymo procesas Lietuvoje beveik nereguliuojamas. Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti ir darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie nepajėgūs mokėti net minimalios algos. Neaišku, kodėl valdžia šio klausimo nesprendžia diferencijuotai.
Ne paslaptis, kad nemaža versle naudojamo turto dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu. Iš Lietuvos žmonių, tarp jų – ir iš samdomų darbuotojų, pusvelčiui – po 10–15 centų – supirkę investicinius čekius, įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Ir kaip spaudoje ne kartą jau buvo skelbta, investiciniai čekiai dabartinių savininkų dažnai buvo įsigyti ne už savas lėšas, kurių ir negalėjo anais laikais užsidirbti, nors ir užėmė įmonių direktorių bei kitus aukštus postus, o už privatizuojamų įmonių lėšas. Taigi, esama ir moralinės pareigos teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių.
Kita vertus, darbdaviai – kapitalo – savininkai pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijos diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigyjamos užsienyje. Vadinasi, didžioji investicijoms panaudotų lėšų dalis išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad investuota kitose šalyse 2,3 mlrd. eurų.
Tuo tarpu, grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas stabdo ekonomikos ir socialinės sferos vystymą(si). Kaip žinoma, beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtaką ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės.
Tai ir yra pirmoji priežastis, kodėl samdomų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos. Štai kodėl pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti, ar sieks pašalinti nurodytas priežastis, didinančias gyventojų pajamų ir turto atskirtis, ir kokiais būdais tai darys.
Nelygybės mokant mokesčius panaikinimas ir valstybės pajamų padidinimas
Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau, negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės. Finansų ministerija yra paskelbusi, kad biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų negauna daugiau kaip 180 mln. eurų, arba net 24 šio mokesčio procentų, o dėl gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų netenka tik 10,7 procentų mokesčių.
Nepagrįstai teikiamos dovanos ir užsienio valstybėms, kuriose pelno mokesčio tarifas yra didesnis negu Lietuvoje. Mat šių valstybių firmų ir bankų filialų pas mus uždirbtas pelnas tose valstybėse dar apmokestinamas tarifų skirtumu, t. y. tarifu, kuris viršija Lietuvoje faktiškai taikytą tarifą. Taigi mūsų valstybės sąskaita papilnėja Švedijos, Norvegijos ir kitų valstybių pajamos. Į šį klausimą turėtų atsakyti buvusi finansų ministrė I. Šimonytė ir SEB banko patarėjas G. Nausėda.
Valdžia darbdavius skatina ir atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos, ir suteikdama kitokių lengvatų. Nemažai Lietuvai skirtų ES paramos lėšų valdžia dovanoja kapitalo savininkams, nes jos negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos. Taip elgiamasi ne tik su Lietuvos kapitalo, bet ir su užsienio kapitalo įmonėmis. Taigi kasmet gerokai praturtėja ir užsieniečiai.
Nepagrįstai teikiamos dovanos ir užsienio valstybėms, kuriose pelno mokesčio tarifas yra didesnis negu Lietuvoje.
Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl įmokos „Sodrai“ lubų nustatymo. Tai dovana turtingiems darbdaviams, nes sumažėja išlaidos darbuotojams samdyti, dėl to didėja ir pelnas. Nustačius įmokos lubas, mažinamos „Sodros“ pajamos ir galimybė pervesti dalį pajamų į privačius fondus, o tuo pačiu nuskriaudžiami darbuotojai, kurie kaupia papildomas lėšas šiuose fonduose. Pažeidžiamas teisingumo principas, nes lubų nustatymas „Sodros“ įmokai leidžia turtingiems darbdaviams mokėti mažesnę negu 31 procento įmoką „Sodrai“ už darbuotojus, kuriems jie gali mokėti ir moka dideles algas.
Pramonininkų konfederacija reikalauja neapmokestinti reinvestuojamo pelno. Tai yra, atleisti nuo pelno mokesčio mokėjimo tą dalį pelno, kurį jo savininkai išleis turtui įsigyti, t.y. praturtėjimui. Tačiau kažkodėl nekalbama apie atleidimą nuo pajamų mokesčio mokėjimo, kai gyventojai, o ypač jaunimas, išleidžia jas būstui įsigyti – juk tai irgi pajamų reinvesticija.
Progresas versle bumerangu kerta valstybei, nes mažinamos darbo vietos, išlaidos darbuotojams samdyti, įmokos Sodrai ir Privalomam sveikatos draudimui. Bet bumerango pasekmių galima išvengti per mokesčius, įmokas socialiniams fondams ir kitomis priemonėmis. Visų pirma, susiejant darbuotojų atlyginimus su sukurta pridėtine verte, atsisakius skaičiuoti įmokas socialiniams fondams nuo darbo užmokesčio, o pradėjus jas skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. ES paramą ne dovanojus, o pripažinus valstybės investicija.
Progresiniai mokesčiai darbo pajamoms irgi turėtų šiek tiek įtakos mažinant atskirtį tarp samdomų darbuotojų, nors atskirtis tarp jų ir taip nėra didelė. Tačiau elitiniai analitikai nutyli dėl progresinio mokesčio nustatymo kapitalo pajamoms (pelnui), o valdžia taip pat net nesvarsto šio klausimo, nors jis yra svarbus pajamų atskirties didėjimui sustabdyti ir valstybės pajamoms padidinti.
Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti, ar sieks pašalinti mokesčių neteisingumą – dar vieną priežastį, dėl kurios gilėja praraja tarp turtingųjų ir viduriniojo gyventojų sluoksnių, ir kokiais būdais tai darys?
Korupcijos pažabojimas
Korupcija – tai toks reiškinys, kai pinigai iš vienų asmenų kišenės perplaukia į kitų kišenes. Tik šiame etape naudą gauna valdžios institucijose dirbantys ir sprendimus priimantys asmenys. Ir ne tik jie, bet ir žiniasklaidos bei kiti asmenys.
Kai kurios valstybės įstatymais yra įteisinusios nuostatą: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais bei kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas laikomas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai. Šiam požiūriui pritaria ir Bažnyčia. Lankydamasis Lietuvoje popiežius Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“.
Ir Lietuvai reikia tokio įstatymo. Būtų dar geriau, jei ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.
Lankydamasis Lietuvoje popiežius Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“.
Pretnedentai į Prezidentus turėtų atsakyti, ar imsis veiksmingų priemonių korupcijai iš esmės pažaboti – iš esmės pašalinti dar vieną svarbią priežastį, dėl kurios praraja tarp turtingųjų ir viduriniojo gyventojų sluoksnio kol kas tik gilėja.
Taigi jokia paslaptis, kodėl vieni Lietuvos piliečiai taip greitai tapo milijonieriais ir milijardieriais, o kiti vos suduria galą su galu. Kodėl beveik pusė milijono darbingo amžiaus asmenų emigravo iš Lietuvos. Kodėl nyksta buvusi ir taip maža vidurinioji gyventojų klasė. Kodėl atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje, nors Lietuvoje sukurtas bendrasis produktas (2017 m – 47,2 mlrd. eurų) gali užtikrinti palyginti neblogą žmonių gyvenimą.
Daugiau mažiau aišku, ir ką reikėtų daryti. Neaišku tik viena – kuris pretendentas į Prezidentus, į valstybės aukščiausio pareigūno postą – ras savyje drąsos tam ryžtis ir sugebės sutelkti visas politines jėgas to imtis?
Petras Navikas yra buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas.
