Nežinau iš kur užsienio reikalų ministras semiasi žinių apie pragarą ir jame vyraujančius orus, bet bijau, kad jo įsitikinimas ten nebūnant žemiau nulio - klaidingas. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.
Pirmiausia, daugiau juokais nei rimtai, vertėtų priminti, kad vienas iš vos kelių pragare apsilankiusių ir savo liudijimą palikusių gyvųjų - Dantė - savo Dieviškoje komedijoje mini šiuos į pragarą įeinančias vėles pasitinkan
io Charono (čia tas mitologinis valtininkas, kuris perkelia vėles iš vieno pasaulio į kitą) žodžius:
„Vėlės sprando kieto,
užmirškit dangų, pažemių šaunuoliai,
nuo šiol štai šita valtim plaukti turit
kur šaltis, speigas ir tamsa šnairuoja”
(trečia giesmė 84-87 eilutės, vertimas Sigito Gedos).
Tiesą sakant, nors pragare yra ir karščio, būtent šaltis bei ledas būdingas pačiam baisiausiam - devintajam - pragaro ratui, kuriame įsikūrusi ir jo sostinė:
„Taip Austrijoj nekausto speigas tikras
Dunojaus, kai ateina šalčio laikas, <…>
taip
čia įšalusiais pabambiais iki varpų
dantim kaleno, panašiai kaip gandras,
melsvavo vėlės nuodėmingų vargšų,
žemyn nuleidę buvo savo veidus,
jų burnos šaltį liudijo”
(trisdešimt antros giesmės 25-26 ir 34-38 eilutės, vert. Sigito Gedos).
O jei kalbėti rimtai, tai ministras praleido išties gerą progą nuryti bent paskutinį sakinį. Kodėl gi jam derėjo tylėti, paklausite? Na tam yra bent kelios priežastys.
Visų pirma todėl, kad jis yra ministras - vykdomosios valdžios atstovas ir politikas - pagrindinės valdančiąją koaliciją sudarančios partijos lyderis. Tuo tarpu ekstradicijos prašymus pagal Lietuvos teisę (žr., pavyzdžiui Baudžiamojo proceso kodekso 73 straipsnį) sprendžia ne ministrai ar kiti vykdomosios valdžios pareigūnai, juo labiau ne politinių partijų lyderiai, o prokuratūra ir teismai: jei gavęs teisinės pagalbos prašymą prokuroras mato pagrindą, jis kreipiasi į teismą kuris ir priima vienokį arba kitokį sprendimą.
Ką blogo savo pareiškimu padarė ministras? Ogi padarė viešą pareiškimą, kuris turėtų reikšti vieną iš dviejų: arba jis kontroliuoja prokuratūrą ir teismą ir kalba jų vardu (o tai reiškia, kad jie nėra laisvi ir nepriklausomi kaip turėtų būti demokratinėje teisinėje valstybėje), arba yra apsišaukėlis ir kalba apie tai kas išeina už jo kompetencijos ribų.
Antra, atsisakymas svarstyti ekstradicijos (išdavimo) prašymą yra šiurkštus Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, o sykiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pažeidimas: 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose mes abipusiškai įsipareigojome svarstyti ir priimti sprendimus dėl kompetentingų kitos valstybės institucijų kreipimųsi. Tarptautinėje teisėje galioja principas sutarčių privalu laikytis (lot. pacta sunt servanda), tas pats principas mūsų Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtintas ir kaip Lietuvos Respublikos konstitucinis principas.
Taigi, ministras atviru tekstu pareiškė, kad Lietuva pažeis dvišalę Lietuvos ir Baltarusijos sutartį dėl teisinės pagalbos, pažeis Vienos tarptautinę konvenciją dėl tarptautinių sutarčių, pažeis Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ar demokratinės ir teisinės valstybės ministrui toks elgesys tinka?
Taip, esant teisinės pagalbos sutartyje numatytiems pagrindams, Lietuva gali neišduoti tam tikro asmens Baltarusijai. Tačiau prašomo išdavimo klausimas turi būti apsvarstytas. Ir atsakymas Baltarusijai turi būti pateiktas aiškiai nurodant specifinius dvišalės teisinės pagalbos sutartyje nurodomus tokio atsisakymo pagrindus arba iš kitų tarptautinės teisės normų kylančius pagrindus. Dar daugiau. Tam tikromis sąlygomis (tikėtina, kad jos yra ir šiuo atveju) Lietuva netgi negalėtų išduoti Sviatlanos Cichanouskajos Baltarusijai, nes dėl ją valdančio režimo specifikos tai galėtų būti vertinama kaip Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimas (pavyzdžiui, žiauraus ir kankinančio elgesio grėsmės aspektu) arba ji pati paprašytų ir jai būtų suteiktas specialus teisinis prieglobstį gavusio asmens statusas. Tačiau dar sykį: nė vienas iš šių sprendimų nėra užsienio reikalų ministro daržas.
Ar ministras šiuo klausimu apskritai negalėjo pasisakyti? Tikrai nėra pagrindo šitaip vertinti! Bet pasisakymas turėjo būti ne vien ryžtingas (kaip nutiko šį sykį), bet ir korektiškas, išmintingas ir, ko natūraliai tikėtumės iš užsienio reikalų ministro, diplomatiškas. Taigi, ministras galėjo paaiškinti, kad pagal Lietuvos teisę ir mūsų išpažįstamas vertybes tokio prašymo patenkinimo perspektyva daugiau nei menka. Bet jis privalėjo nepamiršti pasakyti ir to, kad Lietuva yra demokratiška bei teisinė valstybė, todėl galutinį sprendimą priims prokuratūra ir teismas.
