Diskonto norma, kurią moka bankai skolindamiesi iš Fed, buvo padidinta 25 baziniais punktais iki 0,75 proc. Tokį žingsnį Fed grindžia siekiu paskatinti komercinius bankus daugiau kliautis rinka bei sumažinti centrinio banko vaidmenį. Be to, Fed atstovai kol kas atmeta prielaidą, kad tai numatomų restrikcinės (restrikcija – kredito ribojimas, norint sumažinti kredito operacijų apimtį – red. past.) pinigų politikos sprendimų serijos pradžia.
Iš esmės, Vakarų pasaulio centriniams bankams, nuosmukio metu švirkštusiems dosnias likvidumo injekcijas, pagrindinis egzaminas prasideda būtent dabar. Esminė problema – nepraleisti manevro momento ir išlaviruoti tarp dviejų grėsmių: rizikos nušaldyti gležnus ūkio atsigavimo daigus ir pražiopsoti infliacijos spiralės užuomazgas.
Finansų rinkose šiapus Atlanto taip pat formuojasi monetarinės politikos griežtinimo laukimo nuotaikos. Kol kas tam yra nemažai trukdžių. Keleto stambių euro zonos senbuvių didžiulis valdžios sektoriaus įsiskolinimas ir fiskalinės drausmės nebuvimas verčia finansų rinkas abejoti numatomu euro zonos atsigavimu. Staigesni Europos centrinio banko (ECB) restrikciniai sprendimai tas abejones tik pagilintų ir dar labiau apsunkintų šių valstybių skolinimąsi.
Žvelgiant į Lietuvos ateitį
Kaip gi šių pasaulinių dilemų kontekste atrodo Lietuvos perspektyvos? Kadangi Lietuvos ekonomikos atsigavimas vėluoja, palyginti su Vakarų šalimis, iškyla grėsmė, kad būtent mūsų pirmiesiems ūkio atsitiesimo želmenims ir atiteks restrikcinės ECB politikos šaltukas. Tas taip laukiamas Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto teigiamas impulsas gali nugesti pabrangus kredito ištekliams eurais ir nuslopinti vidaus vartojimą ES rinkoje.
Kaip to išvengti, receptų nedaug. Pradėti derėtų nuo naujų ir talpių eksporto rinkų paieškų, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo šalies viduje ir investicinio klimato gerinimo.
