Visų pirma, jai ėmėsi vadovauti patyręs, ryžtingas ir užgrūdintas politikas Gediminas Vagnorius, o ne koks nors niekam nežinomas mesijas. Antra, jai nereikia kautis dėl vietos Seime – ji jau ten. Pažymėtina, kad ji yra ir viena valdančios koalicijos partnerių. Šis faktas sukelia daug apmąstymų. Dar neaišku, kaip elgsis KP, norėdama įsitvirtinti politiniame Lietuvos žemėlapyje. Akivaizdu, kad geriausias būdas pademonstruoti savo galimybes – tai darbas Vyriausybėje, nes ten priimami svarbiausi sprendimai ir ten esi spaudos dėmesio centre. Būdamas ministru esi labiau matomas ir vertinamas, nei būdamas kurio nors komiteto pirmininku Seime. Todėl labiausiai tikėtina, kad KP frakcija Seime pareikalaus 1–2 portfelių ministrų kabinete. Tada reikės tuos portfelius atimti iš kitų koalicijos partnerių nesugriaunant pačios koalicijos. O tai jau nemažas galvosūkis valdantiesiems.
Jeigu tie portfeliai ir bus surasti, tai kam iš KP politikų jie bus atiduoti, jei G.Vagnoriaus ir Andriaus Kubiliaus sutartine nuomone jie abu negali dirbti vienoje Vyriausybėje. Ir negali dėl to, kad G.Vagnoriaus ekonominė–socialinė politika visiškai priešinga dabartinei. Tai reiškia, kad ministrais KP deleguos kitus asmenis. Sunku tikėtis, kad tie kiti asmenys vykdys ne G.Vagnoriaus politiką, o savarankišką. Jei taip, tai kyla klausimas, ar gali dirbti koalicija, jei vieno iš jos partnerių politika priešinga dabartinei? Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) laukia nauji išbandymai. Galbūt TS–LKD pradės vykdyti G.Vagnoriaus politiką, nors tokio posūkio tikimybė itin maža. Galbūt TS–LKD ieškos kitų partnerių savo koalicijai. Bet kad galimų partnerių tėra tik du: tai „Tvarkos ir teisingumo“ partija ir socialdemokratai.
Stabilios Vyriausybės variantas gali padėti rimtus pagrindus mažinant nedarbą bei emigraciją ir padėti mūsų žmonėms išgyventi.
TS–LKD ne kartą išsakė savo negatyvią nuomonę apie abi šias partijas, todėl būtų stebuklas, jei ši nuomonė staiga virstų pozityvia. Nebent noras kuo ilgiau išbūti valdžioje būtų tokio stebuklo pagrindas. Tokį norą TS–LKD jau kartą pademonstravo pakvietusi į koaliciją Darbo partiją. Be to, neaišku, kaip reaguotų į tokį pasiūlymą „Tvarkos ir teisingumo“ partija ir socialdemokratai (Darbo partijos reakciją jau matėme), jei jų ekonominės–socialinės politikos prioritetai nesutampa su valdančiosios koalicijos prioritetais. Valdantiesiems juos keisti reikštų pripažinti savo klaidas ir pasmerkti save rinkėjų akyse. To nedarytų nė viena partija. Opozicijai atsisakyti savo politikos – tai irgi reikštų partijos savižudybę. Manau, kad naujų partnerių paieška koalicijai neperspektyvi.
Kas lieka valdantiesiems? Dirbti mažumos Vyriausybei? Ieškoti kompromisų su KP? Socialdemokratų kartus patyrimas dirbant mažumos Vyriausybėje negalėjo likti nepastebėtas. Mėginti įtikinti G.Vagnorių atsisakyti savo ryžtingų reikalavimų – nelabai perspektyvu. Patiems atsisakyti „diržų veržimo“ politikos ją keičiant smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo politika – reikštų savo politikos krachą.
Tuo metu opozicija nesėdi rankų sudėjusi. Manoma, kad reiktų pareikšti nepasitikėjimą premjerui jau šį pavasarį. Jei Vyriausybė kris – kas formuos naują daugumą? Iš dabartinių valdančiųjų ar iš opozicijos suformuota 4–5 partijų dauguma negali būti stabili iš principo. Atrodo, kad žingsnis po žingsnio artėjame priešlaikinių rinkimų link. Ir tai būtų geriausias sprendimas stabilios valstybės prasme. Priešlaikiniai rinkimai galėtų įvykti, jei Seimas pats pasileistų (to nebus) arba jei du kartus iš eilės būtų atmesta naujos Vyriausybės programa. Variantas įmanomas tada, jei būtų atstatydintas dabartinis premjeras. O tai taip pat nelengvas uždavinys. Labiau tikėtina, kad išliks nusilpusi ir beveik neįgali dabartinė dauguma arba opozicija pati paims valstybės vairą į savo nestabilias rankas.
Pabaigai pasakytina, kad bet kuris iš minėtų variantų nesukurs ekonomikos stebuklo, bet stabilios Vyriausybės variantas gali padėti rimtus pagrindus mažinant nedarbą bei emigraciją ir padėti mūsų žmonėms išgyventi.
