Pristatysiu tris svarbiausias mūsų laikų tapatybės sampratas arba, tiksliau, tris dažniausiai pasitaikančius būdus, kuriais mes išgyvename savo asmeninę, kultūrinę, tautinę, religinę ar bet kokią kitą tapatybę.
Pirmąją sampratą pavadinau uždarąja tapatybe, antrąją – atvirąja tapatybe, trečiąją – pseudo-atvirąja (arba „kiaurąja“) tapatybe. Pristatydamas jas, klausiu, kokį integracijos modelį kiekviena iš jų suponuoja. Galiausiai pateiksiu bendrą įžvalgą apie tam tikrus mūsų visuomenės organizavimosi principus – įžvalgą, atvirą diskusijai.
1) Uždaroji tapatybė. Gyvenantis pagal šią tapatybės sampratą žmogus (ar bendruomenė, tauta...) turi susiformavęs griežtą ir idealų apibrėžimą, kas jis yra ir kokios savybės jam turi būti būdingos.
Pagal šį idealą jis sprendžia apie jį supančią tikrovę ir pasaulį, visa „pritempinėdamas“ prie savęs: pasaulis turi būti toks, kad atitiktų jo įsivaizduojamą tapatybę. Kiekvienas „kitoks“ yra ne toks, koks turi būti, todėl sudaro problemą. Į kiekvieną kitokį yra žiūrima kaip į žemesnį, degradavusį arba keliantį pavojų.
Uždaros tapatybės žmogui (bendruomenei, tautai...) yra būdinga monologinė sąmonė, postuluojanti, kad pokalbis gali vykti tik tarp tą pačią tapatybę išpažįstančių individų, o pokalbis su kitokiu gali būti teisėtas tik vienu atveju – siekiant kitą atversti į „teisingas pažiūras“. Šiam atsivertimui neįvykus, kitokios tapatybės žmogus yra traktuojamas kaip grėsmė, kurią reikia likviduoti. Įsiklausyti į kitą, vertinti tikrovę be išankstinių nuostatų uždaram žmogui nėra jokios vertybės.
Uždaroji tapatybė yra būdinga visoms ideologijoms (politinėms, religinėms, tautinėms...). Charakteringiausi jos pavyzdžiai šiandien – Putino (ar Dugino) Rusija, Islamo fundamentalizmas (neabejotina, kad visi teroristai savąją tapatybę išgyvena šiuo uždaruoju būdu).
Vargu, ar galėsime išsaugoti atvirą visuomenę, jeigu leisime, kad joje imtų bujoti uždaros tapatybės žmonės ir jų kuriamos bendruomenės (getai).
Uždarosios tapatybės apraiškų be vargo aptiktume ir Lietuvoje. Kitokios tapatybės atstovų integracija šioje perspektyvoje tampa asimiliacijos sinonimu: kitoks žmogus privalo atsižadėti savosios tapatybės ir priimti tą, kurios reikalaujama. Pasipriešinimas tokiai asimiliacijai yra laikomas didele problema, kurią bandoma spręsti kitokį žmogų žeminant, marginalizuojant, atimant teises, įkalinant, o kraštutiniu atveju – nužudant. Toks integracijos modelis yra būdingas fundamentalistinę (religinę ar politinę) ideologiją išpažįstantiems kraštams, ypatingai Azijoje, o Europa jį taikė diktatūrų bei kolonizacijos metu.
2) Atviroji tapatybė. Atviras žmogus (ar bendruomenė) žino, kas jis yra, myli savąją tapatybę, ja didžiuojasi ir stengiasi ją brandinti. Tačiau, skirtingai nuo uždaro žmogaus, kitokias tapatybes jis taip pat laiko vertingomis, nes suvokia, kad jos gali būti jo paties tapatybės praturtinimo šaltiniu.
Todėl atviras žmogus stengsis pažinti kitokias tapatybes, jose įžvelgdamas gerus ir jam pačiam tinkamus dalykus. Jis stengsis juos integruoti į savąją tapatybę tokiu būdu, kad ne tik nepakenktų savajai tapatybei, bet ją dar labiau subrandintų ir suteiktų jai naujų vystymosi galimybių. Tai – dialoginė sąmonė.
Būtent ji apibrėžia tikrąją Europos tapatybę (žinoma, jokiu būdu neneigiame, kad istoriškai Europa dažnai išduodavo save pačią, savo atvirumą, ir elgdavosi pagal uždaros tapatybės modelį). Nuo senovės Graikijos laikų europietis stengėsi pažinti kitas tautas, kultūras, iš jų pasimokyti, perimti įvairias idėjas bei papročius ir taip nuolatos praturtinti savąją tapatybę.
Senovės Atėnuose svetimšaliai turėjo „meteko“ statusą – jiems buvo leidžiama laisvai gyventi pagal jų tapatybę atitinkantį gyvenimo būdą, tam kad atėniečiai galėtų juos stebėti ir iš jų išmokti to, ko dar nemokėjo. Būti europiečiu – tai sugebėti į savo asmeninę, tautinę, kultūrinę, religinę tapatybę integruoti iki šiol nepažįstamus, iš kitur ateinančius dalykus, savęs nesunaikinant, bet save dar labiau subrandinant.
Kai šiandien katalikų vienuolis integruoja tam tikras budistinės meditacijos praktikas į savo maldą ir paverčia jas priemone pagilinti savąjį tikėjimą, jį galime laikyti atviros tapatybės pavyzdžiu. Kaip lietuviai, esame atviri tada, kai nebijome iš kitų tautų perimti tai, kas jose yra gero, kas plečia mūsų žmogiškumą, nes suprantame, kad tai tik dar labiau praturtins mūsų lietuvybę. Ne vienas emigrantas patvirtins, kad būdamas kitoje šalyje ir priimdamas teigiamą jos įtaką, suvokė, kokia brangi jam yra lietuvybė ir kaip svarbu yra ją puoselėti.
Kokį kitataučių (kitaminčių ar visokių kitokių) integracijos modelį suponuoja atvira tapatybė? Šis modelis turėtų būti sudarytas iš dviejų siekinių: pirmiausia, iš rūpesčio, kad kiekvienas kitokią tapatybę turintis asmuo galėtų laisvai pagal ją gyventi; antra, gyvenant atviroje visuomenėje, yra būtina siekti, kad atvirumas būtų būdingas visiems, bet kokios tapatybės žmonėms.
Šiame antrame dalyke ir glūdi visas integracinio modelio sunkumas. Kaip pasiekti, kad atvirumo logika būtų įsisavinta visų, kurie atvyksta gyventi į atvirą visuomenę? Kaip išvengti getų formavimosi? Ką daryti, kad atvykusieji turėtų laisvę puoselėti savąją tapatybę, tačiau – pagal atvirą, o ne uždarą tapatybės išgyvenimo būdą? Kaip skatinti atvirumą? Ar yra tokių tapatybių, kurioms atvirumas iš principo negali būti būdingas?
Atrodo, kad mūsų laikų Europa, netrukdydama atvykėliams gyventi pagal jų tapatybę, tinkamai nekėlė klausimo apie jų atvirumą. Vargu, ar galėsime išsaugoti atvirą visuomenę, jeigu leisime, kad joje imtų bujoti uždaros tapatybės žmonės ir jų kuriamos bendruomenės (getai).
Priimant visus, tačiau iš principo nesirūpinant nei atvykusiųjų, nei priimančiųjų tapatybiniais dalykais, integracija nevyksta.
Taigi, viena vertus, atviroji tapatybė yra nepaprastai geranoriška ir sudaranti sąlygas laisvei, bet, kita vertus, ji kelia reikalavimą atsisakyti uždarumo. Kaip realizuoti šį reikalavimą? Kada ir kaip konstatuoti, kad integracija neįvyko? Ką daryti su tais atvykusiais, kurie atsisakė priimti atvirumo nuostatą? Tai klausimai, kurių Europa nekėlė. Pasekmės – sunkios.
3) Pseudo-atvira tapatybė. Mūsų laikų Europa nekėlė minėtų klausimų, nes jai buvo būdingas ne tikras, o pseudo atvirumas. Šį tapatybės išgyvenimo būdą dar galime vadinti „kiaura“ tapatybe, kadangi, nežiūrint visų iš visur ateinančių įtakų, klausimas apie savąją tapatybę, apie tai, kas mes esame (kas esame kaip europiečiai, kaip prancūzai, kaip vokiečiai...), buvo apskritai nekeliamas.
Pokarinėje Europoje, kamuojamoje kaltės sindromo, ėmė vyrauti nuostata, kad tapatybė, kaip tokia, yra blogis, neišvengiamas konfliktų šaltinis, todėl ją reikėtų pakeisti bendražmogiškomis universaliomis vertybėmis. Ši postmodernistinė nuostata stipriai paveikė politinį elitą. Rūpestis tapatybe daugumoje Europos Sąjungos šalių neįgavo jokios politinės išraiškos arba buvo iškraipomas, kaip liudija tragiškas diskusijų apie krikščioniškąsias Europos šaknis lygis, prieš dešimtmetį stengiantis priimti ES konstituciją.
Prancūzija čia būtų iškalbingiausias pavyzdys: ilgus dešimtmečius valstybinių mokyklų programose nacionalinės prancūziškosios tapatybės klausimą buvo tiesiog draudžiama kelti.
Kaip atrodo atvykusiųjų integracija šiame kontekste? Iš esmės, integracijos modelio čia apskritai nėra. Iš atvykusiojo reikalaujama išmokti valstybinę kalbą, o po to jis paliekamas likimo valiai – valstybė nesirūpina nei sąlygomis, kuriomis atvykėlis galėtų laisvai puoselėti savą tapatybę, nei jo mentaline būsena, tikintis, kad ji taps atvira savaime, vien tik klausantis oficialių kalbų apie bendražmogiškas vertybes.
Kaip rodo daugelio ES šalių pavyzdys, tokia „integracinė politika“, visa paliekanti savaiminiams procesams, sulaukia diametraliai priešingų rezultatų nei tų, kurių tikimasi: tarp atvykėlių ima vyrauti uždaroji tapatybė, susiformuoja getai. Priimant visus, tačiau iš principo nesirūpinant nei atvykusiųjų, nei priimančiųjų tapatybiniais dalykais, integracija nevyksta.
Didžioji šiandienos problema yra ta, kad mes painiojame atvirąją ir pseudo-atvirąją tapatybės koncepcijas. Daugybė žmonių, išgirdę kalbant apie atvirą visuomenę, galvoja, kad omenyje yra turima pseudo-atvira visuomenė, kurioje viskas kiaura, chaotiška, palikta savieigai, ir niekas nesirūpina jokiais dvasiniais dalykais. Dėl pseudo-atvirumo yra pamirštas tikrasis atvirumas.
Todėl žmonės, pavargę nuo pseudo-atvirumo tuštybės, bet nematydami kitos išeities, metasi į uždarosios tapatybės modelį. Tuo galima paaiškinti šiandien Europoje bei JAV atgimstantį radikalizmą bei populizmą. Žmonės trokšta autentiško dvasinio gyvenimo. Bet kai dėl įvairių priežasčių (išsilavinimo stokos, nuovargio dėl nuolatinės konkurencijos, pasimetimo informaciniuose srautuose, baimės, nevilties...) jie nesugeba tokio gyvenimo gyventi, ima linkti į ideologijas.
Ir, atvirkščiai, kai kurie laikosi įsikibę pseudo-atviros tapatybės, nes bijo, kad vienintelė alternatyva jai – uždaroji. Didžioji problema yra ta, kad mūsų vaizduotėje yra įsitvirtinę tik uždarosios ir pseudo-atvirosios tapatybės įvaizdžiai, o autentiškos atviros tapatybės sampratą esame nustūmę į sąmonės pakraščius.
Tačiau mes neįvardinome dar gilesnės priežasties, dėl kurios mūsų visuomenėse kyla ir terorizmas, ir populizmas. Beveik visų pasaulio šalių visuomenės, kaip ir globalizuota pasaulinė visuomenė apskritai, remiasi neoliberalistinėje ekonominėje doktrinoje suformuluotais principais – absoliučiai laisva rinka bei nevaržoma individo iniciatyva.
Šie principai remiasi tam tikru žmogaus prigimties aiškinimu: žmogus pirmiausia yra ne kokia nors dvasiškai ar psichologiškai atvira kitam žmogui būtybė, bet tik savo naudos siekiantis individas, kurio gyvenime svarbiausias procesas privalo būti konkurencinė kova.
Mūsų visuomenės yra pagrįstos absoliučios, visur vykstančios konkurencijos principu. Individai, įmonės, universitetai, bendruomenės, tautos ir šalys turi konkuruoti tarpusavyje. Svarbiausia yra tai, kad ši konkurencija liečia pačią mūsų ekonominę ir socialinę egzistenciją – pralaimėjus kovą, gali netekti būsto, duonos kąsnio, galimybės išlaikyti savo šeimą, taigi – orumo.
Mes laisvai nepasirinkome šios konkurencijos – mes buvome jai priversti. Ši prievartinė konkurencija lemia nežmonišką įtampą, kurią jaučia individai, bendruomenės ir tautos, dėl jos kyla baimės, dėl jos yra atsisakoma sąžiningumo ir griebiamasi manipuliacijos bei melo – juk pralaimėjus konkurencinę kovą, gali laukti tragiška gyvenimo būklė.
Ir ši sistema jau nuo XX amžiaus pabaigos ėmė gimdyti armijas pralaimėjusiųjų ir vis didesnę baimę, kad pralaimėsi ir tu. Asmeninio saugumo jausmas pasaulyje yra tragiškai sumažėjęs. Pajamų nelygybė, gerovės skirtumai tiek tarp individų, tiek tarp tautų bado akis, nors juos ir stengiamasi retušuoti hipnotizuojančiomis reklamomis ir manipuliuojamais informaciniais srautais bei statistikomis. O jeigu trūksta išsilavinimo bei sveikos nuovokos, populizmas ir terorizmas, tokiomis sąlygomis, ateina kaip visa šluojanti banga. Įtampa turi išsikrauti.
Transformacija iš konkurencija grįstos į bendradarbiaujančią visuomenę reikalauja ir mąstymo krypties pasikeitimo, kuriam technologijos tik sudarytų palankesnes sąlygas.
Ar yra įmanoma pakeisti visuomenės organizavimosi principą? Ar galima pereiti iš konkurencinio tipo visuomenės prie bendradarbiavimu grįstos, įtraukios visuomenės tipo?
Vienareikšmiškai – taip. Tai leistų padaryti naujausios žaliosios technologijos, pajėgios taip transformuoti mūsų energetinę ir ekonominę sistemą, kad kiekvienam individui suteiktų pragyvenimui reikalingų išteklių autonomiją ir panaikintų poreikį konkuruoti dėl galimybės gyventi normalų gyvenimą materialaus gerbūvio prasme.
Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, galima panaikinti iš konkurencijos kylančią įtampą ir baimę, kad bet kada gali visko netekti. Tai – jau labai daug, siekiant taikių, o ne konfliktiškų santykių tarp žmonių. Bet tai dar ne viskas.
Transformacija iš konkurencija grįstos į bendradarbiaujančią visuomenę reikalauja ir mąstymo krypties pasikeitimo, kuriam technologijos tik sudarytų palankesnes sąlygas. Atvira (H.Bergsono) arba empatiška (J.Rifkino) visuomenė gali atsirasti tik tada, kai, išnykus priežastims bijoti dėl savo materialaus egzistencinio gerbūvio, bus nustota bijoti ir kitokio žmogaus tik todėl, kad jis yra kitoks.
Kiek dar kvailysčių mums reiks pridaryti, kad tai suvoktume? Ar mums būtinai reikia kokios nors didelės katastrofos, po kurios laimėtojų nebus – tam, kad suvoktume, jog nereikia žiūrėti vieniems į kitus kaip į priešus, norint gyventi laimingai – būti savimi?
Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Filosofijos ir humanistikos instituto docentas
