Pastarojo atvejo absurdiškumas tampa ypač akivaizdus po naujausio Migracijos departamento, su Vygantu Ivanausku priešakyje, sprendimo neatimti Lietuvos pilietybės Ukrainoje pilietybę įgijusiam tos šalies ekonomikos ministrui Aivarui Abromavičiui.
Šis atvejis demonstruoja kelis dalykus. Pirma, visišką teisės viršenybės principo nepaisymą. Šiandieniniame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra straipsnio, pagal kurį lietuvis, priėmęs Ukrainos pilietybę, galėtų išlaikyti ir Lietuvos pilietybę.
Šiandieniniame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra straipsnio, pagal kurį lietuvis, priėmęs Ukrainos pilietybę, galėtų išlaikyti ir Lietuvos pilietybę.
Antra, nomenklatūra visuomenei dar kartą demonstruoja, kad ji su teise elgiasi kaip su politikos tarnaite, t.y. „minko“ įstatymą pagal politinį užsakymą. Kas gali paneigti, jog tai ir yra tikrasis sprendimo motyvas?
Trečia, dar kartą pasitvirtina mūsų ne kartą deklaruota mintis apie tai, kad kalbos apie Konstitucijos 12–ojo straipsnio keitimo būtinumą yra be pagrindo. Praktika rodo, jog ir galiojant dabartinei šio Konstitucijos straipsnio redakcijai bei dabartiniam Pilietybės įstatymo variantui yra galimybės „manevruoti“. Tereikia, kad to užsireiktų įtakingiems politikams ar „aparatčikams“.
Palyginkime Žydrūno Ilgausko, Isabellos Tobias ir Aivaro Abromavičiaus atvejus. Pamenat, kaip po ilgų abejonių buvo suteikta pilietybė Amerikos čiuožėjai? Dabar ji jau čiuožinėja Gruzijoje. Kas žino, kur ji čiuoš toliau? Pagal griežtą nomenklatūrinių teisininkų nuomonę, nepakeitus Konstitucijos pilietybė I.Tobias neturėjo būti suteikta. Bet ji buvo suteikta. Mat labai to reikėjo.
Manau, dauguma žmonių prisimena ir pilietybės atėmimo iš Ž.Ilgausko atvejį. Gal ir kiek neatidus buvo žinomas krepšininkas, nusprendęs priimti JAV pilietybę. Bet ar čia savo vaidmens nesuvaidino nelabai elegantiškas jo pareiškimas – pasiūlymas pabučiuoti jam sėdimąją kūno dalį? Kas galėtų paneigti, kad šiuo atveju svarbiausią vaidmenį galėjo suvaidinti būtent mūsų biurokratų įžeidumas?
Abu gimę ir augę Lietuvoje, čia gyvendami tapo mūsų piliečiais. Ir visai nesvarbu, kada ir kur buvo jų seneliai. Svarbu, kad abu jie – krepšininkas ir politikas – buvo tiek rezidentai, tiek piliečiai.
O kokiais motyvais vadovavosi žmonės, priėmę sprendimą dėl A.Abromavičiaus? Juk jo ir Ž.Ilgausko atvejai analogiški. Abu gimę ir augę Lietuvoje, čia gyvendami tapo mūsų piliečiais. Ir visai nesvarbu, kada ir kur buvo jų seneliai. Svarbu, kad abu jie – krepšininkas ir politikas – buvo tiek rezidentai, tiek piliečiai.
Tai kodėl kitos šalies pilietybę įgijusiam krepšininkui pilietybė buvo atimta, o politikui – ne? Tai klausimas mūsų teisininkams. Ypač – vieninteliam Lietuvoje konstitucinės teisės specialistui Vytautui Sinkevičiui.
Priklausau tiems, kurie mano, jog mūsų Konstitucijos 12-ojo straipsnio keisti nereikia. Jis yra pakankamai išsamus. Kad būtų aiškiau, pacituosiu jį: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“
Kaip matome, Konstitucijos tėvai pabrėžė, kad Lietuvos pilietybė įgyjama: 1) gimstant mūsų krašte; 2) įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, daugeliu atvejų valstybė gali reguliuoti pilietybės klausimą per įstatymų leidybą.
Deja, per daug dažnai nesilaikome įstatymo. Arba jis traktuojamas skirtingai konkrečiose situacijose. Pavyzdžiai pateikti – Ž.Ilgausko atveju kertama iš peties, o A.Abromavičiaus – veikiama pagal didžiausio palankumo principą. O juk prieš Konstituciją ir įstatymą jie turėtų būti lygūs. Net jei kažkuris iš jų nesusivaldo ir pasiūlo pabučiuoti jam sėdimąją.
Kad būtų aiškiau: nesu prieš tai, kad A.Abromavičiui būtų leista išlaikyti Lietuvos pilietybę. Manau, kad ir Ž.Ilgauskui galima buvo leisti likti Lietuvos piliečiu. Juk I.Tobias pilietybė buvo suteikta. Tačiau viską reikia daryti pagal įstatymą. Jeigu reikia, pastarąjį galima tobulinti.
Povilas Gylys yra Seimo narys
