 |
Didieji Lietuvos miestai nepajėgūs visas švietimo įstaigas pritaikyti taip, kad jos galėtų priimti mokytis specialių poreikių turinčius vaikus. Provincijoje situacija dar blogesnė. Specialių mokymo bazių, infrastruktūros pritaikymas bei papildomų etatų skyrimas savivaldybėms yra per brangus.
Tėvai, turintys vaikus su protine ir fizine negalia, neturi pasirinkimo, todėl savo atžalas gali leisti tik į specialiąsias mokyklas.
Neturėdami pakankamai informacijos apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų integravimą, žmonės nežino šių vaikų problemų, nesupranta, kodėl negalią turintys vaikai turėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, jei jiems yra specialiai pritaikytos mokyklos. Informacija apie integraciją būtina ir mokytojams, įstaigų vadovams, kad šie sugebėtų priimti negalią turintį vaiką tokį, koks jis yra.
Pateiksiu pavyzdį – Kauno Kovo 11-osios vidurinė mokykla, kurioje įgyvendinami du integruoto ugdymo lygiai – visiška ir dalinė integracija. Šioje įstaigoje mokosi 530 mokinių, 90 iš jų turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokykloje negalią turintiems mokiniams pritaikoma bendrojo lavinimo klasė, kurioje teikiama specialioji pagalba. Vidutinį intelekto sutrikimą turintys vaikai mokosi atskiroje patalpoje, tačiau dalyvauja mokyklos popamokinėje veikloje, projektuose, renginiuose, įvairiose programose.
Tai vienintelė švietimo įstaiga antrame pagal dydį Lietuvos mieste, kurioje integruotai nuo pirmos iki dvyliktos klasės gali mokytis aklieji, kurtieji ir kiti specialiųjų poreikių turintys vaikai. Tyrimo rezultatai Kovo 11-osios mokykloje atskleidė, kad mokytojų, tėvų ir mokinių požiūris į specialiųjų poreikių turinčių vaikų integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas yra teigiamas. Didėjantis mokinių pakantumas neįgaliesiems paskatino pradėti šią įstaigą vadinti – tolerancijos mokykla.
Abejonių Kauno mieste dėl poreikio tokios švietimo įstaigos jau nebėra. Todėl siūlymas, kilęs iš Kauno miesto tarybos ir visuomenininkų yra teisingas – miestuose turėti bent po vieną mokyklą, kurioje tokiai integracijai būtų suteiktos visos sąlygos. Manau, šis pavyzdys paskatins šalies ir savivaldybių politikus, iškelti švietimo politikos prioritetą – neįgaliųjų integracijos įgyvendinimas. Galbūt po kelerių metų miestuose turėsime ne po vieną mokyklą, galinčią priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
Šiais laikais švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo įgyto išsilavinimo priklauso žmonių galimybė įsitraukti į gyvenimą, jaustis pilnaverte visuomenės dalimi. Neįgaliųjų ugdymasis neatskiriant jų į atskirą švietimo įstaiga padeda vaikams ne tik gyventi, bet ir tęsti mokslus baigus mokyklą, įsitraukti į darbo rinką.
Tik įsitvirtinus požiūriui, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas, visi specialiųjų poreikių turintys vaikai šiandieninėje mokykloje turėtų jaustis saugiai ir jaukiai. Nuo mokytojų, mokinių bei švietimo politikos formuotojų nuostatų labiausiai priklauso neįgaliųjų ugdymo ir apskritai socializacijos sėkmė.
