Pranciškus Šliužas: Puvimas ir miške, ir politikoje vienodai kenksmingas

Garbus Redaktoriau, džiaugiuosi, kad Tamstos leidinyje radosi mano rašinys. Dar vienoje vietoje rusena maža viltis, jog ne viskas perkama ir parduodama už spalvotus popierėlius.

Žinau tą lotynišką posakį, kad kvailių skaičius begalinis, tad labai maloniai nuteikė kažkurio slapuko komentare pasakyta mintis, jog reikia surinkti menkus tautos likučius. Toks mano siekis ir yra.

Tik visiems pritariantiems rėkiu – nepakanka pasakyti, kad aš teisus. Lįskit iš prieblandos ir ateikit į būrį nepriklausomai nuo kitų rėksnių skaičiaus. Jie visai nereikšmingi šiame laike ir dabar svarbu atsirinkti savus. Gamtoje taip sutverta, kad yra parazitų ir saprofitų. Tik pastarieji nesuvokia, kad sugrauždami geruosius, greitai patys neturės ką ėsti ir padvės. Tai čia moralė pasakėčioje.

Labai noriu pasišnekėti apie energetikos strategiją. Tik ką vieno televizijos kanalo programoje sustojau prie buvusios bendradarbės Dalios laidos apie Mažeikių kūrikus. Nors ir žinau, kad mano kolegos neretai viską gerokai perdeda, tačiau negalima netikėti visai, kad įmanoma miestą šildyti ypač pigiai!

Sakiau ir sakysiu, kad kuras Lietuvoje vis pinga. 

Sakiau ir sakysiu, kad kuras Lietuvoje vis pinga. Šiltėjant klimatui mūsų platumoje vis daugiau užauga biomasės ir tereikia ją paimti kūrenimui šaltu metų laiku. Tą mažeikiečiai ir daro.

Jeigu tikėti laidoje pasakytoms mintims, tris keturis kartus toks vietinis šildymas pigesnis už bet kokį perkamą iš svetur kurą. Negi taip sudėtinga suprasti? Bet esmė kita. Prieš keliolika metų mano vienas pažįstamas vos galvos nepadėjo už tai, kad gyvenvietės katilinę perdarė kūrenti visur pilamomis pjuvenomis, o ne dujomis iš vamzdžio.

Nuvirst galima nuo paikų liberalų išvedžiojimų. Andai Kaišiadorių rajono taryboje (čia būtent tokiu vardu vadinami politikai dominuoja) svarstėme išlaidų suvestines įvairių įmonių šildymui skirto kuro įsigijimui. Milijonai lekia per kaminus ir net mažos katilinės pleškina mazutą.

Sakau: malkų aplink pūva galybė. Savivaldybės administratorius neva argumentuoja – tokiu būdu reikės ne vieno, o keturių kūrikų.  Ir baigiasi svarstymas paikų teisuolių dėka. O anąkart dar viena kaimo šviesuolė apreiškė – malkomis kūrenti nepatogu ir reikia kuo skubiau sutaisyti dujinį šildymą.

Skolinkimės ir deginkim tiltus į ateitį. Tai antra pasakėčios moralė. Ir dar derėtų paakinti, kad ten, kur šilta, labai mėgsta veistis tarakonai. Jiems gera prisiglausti prie šildymo sistemų, kaip ir kitiems parazitams.

Minėtoje televizijos laidoje dar vienas kalbėtojas tvirtino, kad prie gerų norų savo reikmėms visiškai pakaktų pusės tos biomasės, kuri kasmet užauga mūsų laukuose bei miškuose. Ir čia man visiškai drąsu teigti, jog vienas žemės hektaras tokiu būdu visiškai gali tenkinti vieno žmogaus energetinius poreikius.

Tad Lietuvoje be vargo gali ramiai gyventi apie šeši milijonai žmonių. O prancūzų mokslo vyrų pasakytomis mintimis irgi negalima netikėti (buvau neseniai tokioje konferencijoje). Jie tvirtino, kad biokuro panaudojimo technologijos tik tobulėja ir efektyvumas didėja. Tarša čia mažiausia. Juk visokie iškastiniai dariniai gali būti tokie kenksmingi, kad nusprogsime nevienas nuo tos smarvės.

Palaikytų kelias minutes prie kamino kokį gudrutį, kur deginama akmens anglis ar dujos, tai pažiūrėčiau, kiek jis ilgai kosėtų.  Ir niekas man jau nepasakys, kad malkomis kūrentame duonkepyje apskrudęs pyragas prastesnis už dujinėje orkaitėje apsvilusį blyną. Prie visų kitų naudų pridėčiau paprasčiausius pelenus, kurie puikiausia trąša arba dezinfekcinė priemonė laukams.

Net malonu į rankas paimti bulves, svogūnus, kitas daržoves, kurios puikiai dera ir laikosi iki vėlyvo pavasario rūsyje, kai daug savame sklype išbarstau pelenų.

Gyvenimas sukasi ratu, o ne eina į mistinį priekį. Genialu tai, kas pamiršta.

Ir tik nezirskit, kad Šliužas prie balanos gadynės siūlo grįžti. Gyvenimas sukasi ratu, o ne eina į mistinį priekį. Genialu tai, kas pamiršta. Legendinės vėjo bei saulės jėgainės mums tikrai per brangios statyti ir čia nereikia svaigti.

Neturiu geresnių apskaičiavimų, bet anuo metu Vokietijoje ūkininkas dėstė, kad paprastas bokštas su elektros gaminimo įrenginiu jam atsiėjo 140 tūkst. markių. Bet tų vakariečių pinigų nesuskaičiuosi, nes jie kitus siurbia ir madas diktuoja.

Tuo kūrenimu ir šildymu domėjausi anuo laiku Danijoje. Puiku, gražu. Prie miestelio dūmelį varo kooperatinė katilinė, kur aplinkiniai ūkininkai suveža presuotus šiaudus ir niekas nei truputėlio nedejuoja šalčiui spustelėjus. Kiti net grūdus pleškina.

Baisu, bet tai net pigiau nei nuo vamzdžio jungtis ar kokio ten terminalo laukti. Protaujantiems priminsiu, kad Danijoje kooperatinė nuosavybė stipri tiek pat, kaip valstybinė ar privati. Pas mus tai jau pamiršta ir kvailai prakeikta. Gi turėtų ir galėtų būti kitaip. Tik čia dar viena tema. 

O malkų tai visi mums pavydi. Esant tokiai tobulai technikai visas medienos ruošos atliekas miškuose galima taip paruošti, kad net didžiausias liberastas galės kūrenimą automatizuoti. Vėl tenka priminti – norint pigiai mokėti už šilumą, reikia netingėti dirbti ir rankomis, ir galvomis.

Čia mūsų šalies mastu ir geriausiai tam, kuris įsikūręs ne daugiaaukštyje. Pastarasis turėtų suprasti, kad gyvena didžiausioje priklausomybėje nuo egoistinės valdymo sistemos, bet turi galimybių ją keisti. Jei nenori, kita šneka.

Tokiems derėtų pabuvoti sename paukštyne, kur narveliuose vištos laikomos. Kol jos jaunos ir deda kiaušinius, gauna šilumos ir pašaro, gėralo ir vėdinimo, o paskui skerdžiamos. Geriausiu atveju – parduodamos pigiau kaimo gyventojams. Po mėnesio ar dviejų atsigauna tokios vištos ir apsiplunksnuoja normaliai.

Nesu dar visai suskretęs senelis, bet gerai menu, kai žiemą visas kaimas šviesų paros laiką leisdavo miške. Net skujas parsiveždavo tvartams kreikti. Storesnėmis eglių šakomis ilgiausias tvoras pindavo, krūvas visokių malkų rankiniais pjūklais ir kirviais priversdavo. Miškai tiesiog šventovėmis dvelkdavo.

Dabar negali žingsnio žengt per išvartas, puvėkus, galingų miškovežių išmaltus griovius. Vasarą pjauna medžius! Ir didžiausias stirtas storiausių šakų sumaitoja puvimui. Protu tai nesuvokiama.

Tuo tarpu netgi mūsų  prezidentė geba pareikšti, kad geriausiai Europoje tvarkome miškus. Mat spauda taip rašė.

Nugriuvęs aukštielninkas teigiu, kad kvaila direktyva atmesta iš to svajingo Vakarų pasaulio, kur miškai labai menki ir auga visiškai nualintuose dirvožemiuose ar akmenynuose ir ten reikia medžiams natūralios trąšos. Mūsų žemė netgi per gera kai kuriems medžiams augti ir net lapus galėtume sukūrenti. Tad kuo daugiau išvežtume biomasės iš miško, tuo sveikiau jam.

Puvimas ir miške, ir politikoje vienodai kenksmingas. Dar kvailiau, kai siūloma dirbamoje žemėje kažkokius genetiškai pakeistus karklus auginti. Tai atsiduoda biologine intervencija. Mūsų drebulės, alksniai, netgi beržai taip gerai auga, kad tik sukis.

Aš dar turiu gabalėlį žemės ir todėl esu energetiškai nepriklausomas. Jeigu nebus Jos, man galas.

Kadangi kasmet pasodinu apie pushektarį miško, stebiu, kaip trečiais, ketvirtais metais eglės šauna daugiau kaip metrą viršun, juodalksniai virš dviejų. Šaipėsi kiti – kam sodini, juk pats nepjausi. Jau pjaunu ir malkos man kainuoja tiek, kiek mokėjau už benzopjūklą ar degalus.

Bet aš dar turiu gabalėlį žemės ir todėl esu energetiškai nepriklausomas. Jeigu nebus Jos, man galas. Krachas ir Lietuvai, jei įteisinsime žemės, miškų ir vidaus vandenų pardavimus svetimšaliams. Pokalbiuose vokiečiai sakė, kad mielai supirktų visą biomasę, kuri tik užauga mūsų šalyje.

Dabar ateina tai, ko net tikėtis sunku – patys ja disponuos, o mes iš kitų pirksime savo malkas. Ar aiškiai sakau? Gal ne vienas iš tūkstančio supras.

Metu kozirį – atominė irgi reikalinga tiems, kas nori parduoti Lietuvos teritoriją, nes bežemis neturės kito energijos šaltinio, tik laidą ar vamzdį. O tai – vamzdec! Gal grubu, tai pakartosiu – galas! Ir bebaigiantiems amželį, ir ateities kartoms, nes energija maistu, gėrimu, pečiaus šiluma, lepinimusi saulėje ar lauže, vis tiek ta pati.

Kaip kadaise rašė legendinė E.Šimkūnaitė – actas ar obuolių, ar pagalių, mairūnų, ar peletrūnų – vis tiek actas. Puiki būrėja buvo.

Visai nepergyvenu dėl mirusių. Tegu tai bus skaisčiausios asmenybės. Tiesiog ateina laikas pereiti į kitą energijos formą. Esu trąša žemei ir kiekvienam ereliui primenu, kad net mandriausias paukštis turi nutūpti.  O kur? Gi šliužui labai gera, kai jis neskraido. Aukštai kilusiam reiks kristi...

Jeigu perskaitysite, raskite Šliužą. Tai ne nuo bjaurumo. Visokius žalčius anksčiau geruoju minėdavo. Pieno puta atplaukdavo. O gal kraujo...

Visokios pagarbos protaujantiems kupinas

P.A.Šliužas.   
     
     
        

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs