Tokiu būdu estafetė buvo perduota Seimui, kuris birželio 22 d. pirmuoju balsavimu pritarė Seimo pirmininkės pasiūlytai Konstitucijos pataisai, siekiančiai išspręsti minėtą problemą, Konstitucijoje įtvirtinant, kad merai Lietuvoje turi būti renkami tiesiogiai.
Vis dėlto, tai dar toli gražu nėra pabaiga. Pirmasis žingsnis reikiamų pataisų link buvo žengtas, džinas buvo paleistas iš lempos, tačiau kieno norus jis išpildys ir kokį merą galiausiai mes turėsime dar nėra aišku. Seimui norint pakeisti galiojančią Konstitucijos redakciją teks dar kartą balsuoti ir vėl reikės ieškoti tų būtinų 94 balsų. Kaip gruodžio 1 d. vykusioje diskusijoje pastebėjo socialdemokratų frakcijos Seime seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis, antrą kartą taip noriai Seimo nariai gali ir nebalsuoti, nes balsuodami už Konstitucijos pakeitimą jie jau norėtų aiškiai matyti, kokius savivaldos įstatymo pakeitimus siūlo valdančioji dauguma.
Aišku yra tai, kad žmonės, nuo 2015 metų galiojusia tvarka, kuomet meras buvo renkamas tiesiogiai tos savivaldybės gyventojų, buvo patenkinti. Žmonės turi aiškius lūkesčius išrinktam savivaldybės vadovui, gali iš jo pareikalauti atsakomybės už prisiimtus pažadus ir daromus darbus. Taip pat, tiesiogiai renkant merą, nebepaliekama laisvės politinėms partijoms slapta susitarti tarpusavyje ir tarybos narių dauguma išsirinkti merą, kuris galbūt neturėtų žmonių palaikymo, būtų ne toks populiarus, negalėtų priimti sprendimų nesuderinęs jų su tarybos dauguma.
Žinoma, ne visi Seimo nariai yra linkę matyti stiprią savivaldą. Neretai nutinka taip, jog savivaldybės teritorijoje esančioje vienmandatėje išrinktas Seimo narys yra kitos politinės jėgos nei tiesiogiai rinktas meras. Dvi stiprios asmenybės nepasidalina vieta po saule, prasideda įvairūs konfliktai, kurie stabdo svarbius projektus, ieškoma politinių dividendų, atsiranda nereikalinga įtampa. Stipriais merais, kurie žiniasklaidoje pradedami vadinti vietos karaliukais, nebūna patenkinti ir nacionalinių partijų lyderiai – natūralu, kad, pavyzdžiui, didmiestyje išrinktas meras turi didesnį žmonių palaikymą nei per partijos sąrašą į Seimą patekęs politikas. Toks meras nevengia pasisakyti valstybės valdymo klausimais, pradeda nurodinėti ministrams, kokią politiką reikėtų vykdyti ir kokius sprendimus priimti.
Pasaulyje yra įvairiausių savivaldos modelių. Nuo šalių Konstitucijose įtvirtintų nuostatų, šalies politinės kultūros ir institucinės patirties skirtumų priklauso mero galios, jo santykiai su savivaldybės taryba. Yra tokių šalių, kuriose savivaldybės tarybos dauguma turi savo rinktą savivaldybės tarybos pirmininką, o štai merą tiesiogiai renka žmonės. Yra šalių, kur tiesiogiai rinktas meras gali pasiskirti sau tinkamą administracijos direktorių ir taip kontroliuoti savivaldybės valdomus finansus bei ūkį. Kitose šalyse meras atlieka tik simbolinę atstovaujamąją funkciją, nuo kurio nepriklauso savivaldos raida. Kol kas pasakyti, kurį kelią pasirinks Seimas, turbūt, neįmanoma.
Įdomi šachmatų partija Seime jau prasidėjo. Atsakomybę dėlioti figūras prisiėmė Seimo pirmininkė. Nuo jos politinių sugebėjimų ir norų priklausys, ar tiesiogiai žmonių rinktas meras bus paprastas pėstininkas ar svarbesnė figūra mūsų politinės sistemos lentoje. Kokias galias jis turės šiandien dar nėra aišku.
Aišku tik tai, kad socialdemokratai visada buvo stiprios savivaldos pusėje. Kartu mes teiksime konstruktyvius pasiūlymus, kaip sudėlioti aiškią galios pusiausvyrą vietos savivaldoje, kuri padėtų užtikrinti didesnį rinkėjų aktyvumą, jų pasitikėjimą savivalda ir mūsų valstybe. Stiprūs vietos lyderiai gali padėti spręsti problemas, su kuriomis susiduriame šiandien ir iššūkius, kurie mūsų šalies dar laukia ateityje.
