Jei kam nors tai netapo akivaizdu iš nesibaigiančios progresinių mokesčių dramos, tai paskutinis bandymas de facto sunaikinti profesines sąjungas galutinai demaskuoja tikrąjį lietuviškų socialdemokratų veidą.
Šią savaitę svarstant Darbo kodekso projektą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (SRDK), įvyko gana keistas valdančiųjų, įskaitant ir socialdemokratus, požiūrio į profesines sąjungas pasikeitimas. Jie nusprendė, kad profesinių sąjungų kaip ir nebereikia.
Profsąjungos, kurių paskirtis – derėtis su darbdaviais dėl geresnių darbo sąlygų visiems darbuotojams, praktiškai to padaryti nebegalės.
Profsąjungos, kurių paskirtis – derėtis su darbdaviais dėl geresnių darbo sąlygų visiems darbuotojams, praktiškai to padaryti nebegalės, nes tokiam atstovavimui statomas ne vienas slenkstis.
Pirmiausiai nuspręsta, kad profesinės sąjungos galės atstovauti tik savo narius. Valdantieji to siekė labai entuziastingai, nepaisydami to, kad ši nuostata prieštarauja tarptautiniams dokumentams, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei labai konkrečiam Konstitucinio Teismo nutarimui dėl profesinių sąjungų. Jame juodu ant balto išdėstyta, kad profesinėms sąjungoms yra suteikta teisė ginti ne tik savo narių, bet ir visų darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus.
Paradoksalu, kad toks profsąjungų vaidmens menkinimas vyksta iš socialdemokratų pusės, kuriai priklausantis Teisingumo ministras dar palyginti neseniai gynė profesines sąjungas primindamas, kad Vakarų Europos valstybėse darbtuotojų teises ginančios profesinės sąjungos yra neatsiejamos svarbiausių valstybėje vykstančių socialinių bei ekonominių procesų dalyvės.
„Nepaisant skeptikų užkalbėjimų, profesines sąjungas laikau šiuolaikiškomis darbuotojų interesų ir teisių gynimo organizacijomis, kurios atlieka ypatingai svarbų vaidmenį valstybės gyvenime,“ – rašė jis.
Vis dėlto iš sprendimų komitete panašu, kad permainingos nuotaikos būdingos ne tik socialdemokratų partijai ir jos vadovams, bet ir skambų Darbo partijos pavadinimą nešiojančios partijos atstovams.
Negana to, kad sutinkama susiaurinti profsąjungų veikimo sritį, nuo profsąjungų derybininkų iš esmės siūloma nuimti iki šiol galiojusią apsaugą, ją paliekant tik pirmininkui, vadinasi, darbdavys galės lengvai juos atleisti iš darbo, jeigu jie reikalaus per daug.
Galiausiai, naujas Darbo kodeksas sukonstruotas taip, kad būti profesinių sąjungų nariu būtų visiškai nenaudinga. SRDK socialdemokratų, darbiečių ir liberalų pastangomis pritarė Algirdo Butkevičiaus liaupsinamo projekto nuostatoms, kad jeigu profsąjungoms pavyktų susitarti su savo šakine profsąjunga dėl žymių pagerinimų mainais už kokių nors jau egzistuojančių garantijų sumažinimą, šis susitarimas galios tik profesinių sąjungų nariams.
Šitaip surėdžius, koks kvailys stos į profesinę sąjungą?
Štai darbuotojams, nesantiems profesinių sąjungų nariais, iškovotas pagerinimas galios, o pabloginimas nebus taikomas... Šitaip surėdžius, koks kvailys stos į profesinę sąjungą?
Akivaizdu, kad valdantieji stengiasi sukurti sistemą, kurioje profesinės sąjungos dėl savo nepranašumo tiesiog sunyks. Šį kartą ir socialinio modelio kūrėjai, ir valdantieji pamiršo žvilgtelėti į dažnai pavyzdžiu laikomas Šiaurės Europos šalis. Jose profsąjungų veikloje dalyvauja didesnioji samdomų darbuotojų dalis ir jos iš tikrųjų yra reikšmingos procesų valstybėje dalyvės. Tačiau mes bandome būti originalūs (o gal tiesiog „patogūs“ darbdaviams?).
Kaip alternatyva numarintoms profesinėms sąjungoms turėtų „sužydėti“ Darbo kodekse numatytos darbo tarybos, kurioms praktiškai nesuteiktos galimybės derėtis su darbdaviu. Gal nutarta žengti seno komunistų lozungo „visa valdžia – taryboms“ keliu? Socialdemokratai tikriausiai jau spėjo pamiršti, kuo baigėsi jo propagavimas praėjusiame amžiuje.
Rimantas Jonas Dagys – TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministras
