Ko negalėjau pasakyti daug metų, nes būčiau Seime apkaltintas interesų konfliktu
Šioje dalyje šnekėsiu apie Lietuvos žemės ūkio politiką arba apie tai, ko niekada nebuvo. Tai, kas vyksta Lietuvos žemės ūkyje jau kelios dešimtys metų yra panašu į sąmoningą kaimo sunaikinimą.
Pradėsiu nuo to, kad aplink kaimo ir žemės ūkio politikos formavimą per visą nepriklausomybės laikotarpį sukasi labai nedidelis ratas žmonių, kurių absoliuti dauguma dabar jau yra garbingo amžiaus, o kai kurie jau ir Anapilyje. Visus juos gerbiu, bet nepalaikau dėl nuoseklių, ilgamečių pastangų, paverčiant žemės ūkio politiką politinių batalijų lauku.
Šiandien turime kaimą, kuriame jau trisdešimt metų priešinami ūkininkai su žemės ūkio bendrovėmis, stambūs žemvaldžiai su smulkiais, ekologiniai ūkiai su neekologiniais, sofos ūkininkai su tikrais…
Visas pasaulis žengia į tiksliąją žemdirbystę
Visa, taip vadinama, žemės ūkio politika, buvo nukreipta į bandymą kaimą paversti tokiu, kokiu jį įsivaizdavo tam tikros politikų grupės. Viena krypčių – šeimos ūkis. Tačiau ir čia paskęsta ginčuose, ar šeimos ūkyje gali dirbti tik šeimos nariai, ar gali būti samdomų darbuotojų.
Jei ūkis su samdomais darbuotojais, tai viena grupė politikų ima rėkti, jog tai jau primena latifundijas, kolūkius. Jei dirba tik šeimos nariai, kiti kelia klausimus, kokiu būdu įtikinti jaunimą likti kaime ir paaukoti savo jaunystę, bandant išgyventi, gaunant mažiausias Europos Sąjungoje išmokas, centus už savo penkių karvių pieną, neturint jokios realios galimybės sustambinti savo ūkį.
Atsakymas akivaizdus kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui – jokių šansų, kad jaunimas liktų natūriniame šeimos ūkyje nėra. Paradoksas tame, kad tokių ūkių išsaugojimas tebėra Lietuvos žemės ūkio politikos tikslu. Aš irgi būčiau už tai, jei tai būtų įmanoma dvidešimt antrajame amžiuje. Deja, tai kas buvo dvidešimt pirmojo amžiaus pirmoje pusėje, nebeįmanoma po beveik šimto metų, kada visas pasaulis žengia į tiksliosios žemdirbystės erą.
Sprendimų priėmėjai nieko nesupranta apie žemės ūkį
Mano ir, manau, visos lietuvių Tautos liūdesiui, kas yra tikslioji, tausojanti žemdirbystė – daugelis dabartinės Lietuvos žemės ūkio politikos formuotojų tiesiog nežino ir nesistengia sužinoti, nes jie iki šiol kovoja prieš „buožes“, pagal Markso ir Engelso nubrėžtą klasių kovos filosofiją.
Kadangi, priklausau „buožių“ klasei, tai savo kailiu turiu patirti lietuvišką „išbuožinimo“ politiką.
Kadangi, priklausau „buožių“ klasei, tai savo kailiu turiu patirti lietuvišką „išbuožinimo“ politiką.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimai, ES tiesioginių išmokų ir paramos ribojimai, pastovūs, vieši kaltinimai, kad gaunama apribota ES parama vis tiek per didelė stambiesiems.
Visa, taip vadinama, žemės ūkio politika pavirto kažkuo panašiu į sovietų vykdytą „kolektyvizaciją“, tik mūsų atveju „išbuožinamas“ vykdomas ne į kolūkius, o į šeimos ūkius, dirbančius be samdomos darbo jėgos.
Esu žemaitis ir turėjau kantrybės stebėti situaciją ir tylėti kelias dešimtis metų, kad nebereikėtų nieko įrodinėti, o tereiktų konstatuoti faktinę situaciją. Faktas tas, kad mūsų ūkis labai smulkus, ūkininkų labai daug ir vidutinis ūkininkų amžius dar ne septyniasdešimt metų.
Bet tai tik statistika. Nes pažiūrėjus realybėje, labai daug smulkių ūkininkų koncentruojasi aplink Vilnių, Kauną, Klaipėdą. O kur ten karvutės, traktoriukai, ūkininkai mėšlinais batais? O jų nėra, yra tik dokumentai, rodantys, kad ūkininkaujama ir tik tam, kad žemės ūkio paskirties sklype būtų galima pasistatyti namą.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad tikrų smulkių ūkių dar yra ir karvutę su „lenciūgu“ ant kaklo pamatyti dar įmanoma. Tik skaičiuojant tokių ūkių valdytojų amžiaus vidurkį ir laiką, kurį tokie ūkiai dar egzistuos, supranti, jog tęstinumo nebus.
Man, kaip ir daugeliui žmonių, gaila, kad tuoj nebeliks tos vienišos karvutės pievoje, arklio tempiamo vežimo, dalgį galandančio ūkininko. Norime mes to, ar nenorime, gyvenimas keičiasi taip, kad ir žemės ūkį pasiekė tokie reiškiniai, kaip konkurencija, modernizacija, globalizacija…
Norėdami išsaugoti natūralų ūkį, kuriame darbuotųsi viena šeima, turime tam skirti realią paramą ir nebekalbėti, kad toks ūkis gali būti konkurencingas. Nebent, ta parama leistų ūkiui sustambėti, bet toks ūkis jau nebebus natūralus ir nebeatitiks įsivaizduojamo šeimos ūkio standarto.
Visa, taip vadinama, žemės ūkio politika pavirto kažkuo panašiu į sovietų vykdytą „kolektyvizaciją“
Lietuva pasitvirtino strategines kryptis žemės ūkio plėtroje, tačiau visi mechanizmai tai plėtrai stabdyti išliko.
Lietuvos tikslas – atstatyti pieno gamybą, kuri drastiškai mažėja dėl mažų ūkių pasitraukimo iš pieno gamybos, ko sustabdyti neįmanoma jokiomis priemonėmis. Ką daro Lietuvos valdžia? Skiria ES paramą naujoms pieno fermos statyti, ar rekonstruoti esamas. Kaip ir teisingas sprendimas, bet…
Investuoti į naujas fermas ar rekonstruoti senas, gali tik stambūs ūkiai, o Lietuvos žemės ūkio politika vis dar orientuota į „išbuožinimą“.
Taigi, tikslai prieštarauja vienas kitam. Lietuvai naudinga turėti modernias karvių fermas, gaminti pieno gaminius iš lietuviško pieno, bet tai prieštarauja konservatorių tikslui „išbuožinti“ tokius kaip aš, todėl parama skiriama fermų statybai ir rekonstrukcijai yra apribojama, kad stambieji pieno gamybos projektai jos negautų pakankamai.
Kitos valstybės didžiuojasi žemės ūkio plėtra ir stambiais ūkiais, o Lietuva?
Tegu kas nors iš valdančiųjų visuomenei paaiškina, kaip jie ruošiasi didinti ar nors palaikyti dabartinį pieno gamybos lygį, kai artimiausių kelių metų bėgyje iš pieno gamybos pasitrauks visi smulkieji pieno gamintojai, šiandien turintys iki penkių karvių?
Atsakymo nebus jokio, nes to padaryti neįmanoma, nestatant naujų, modernių fermų, kurios galėtų konkuruoti pasaulinėje pieno rinkoje. O jas pastatyti gali tik tokie „buožės“, kaip Karbauskis. Valdžios pasirinkimas nekelia abejonių – tada jiems nereikia tokių fermų, lietuviško pieno, nes valgydami lietuviškus pieno produktus, jie springs nuo minties, kad juose naudotas Karbauskio karvių pienas.
Skamba absurdiškai, bet tai ir yra dešimtmečiais vykdomos pseudo žemės ūkio politikos tikslas – sunaikinti Karbauskį ir visus į jį panašius.
Realybėje gaunasi visai priešingai ir kalti dėl to tie patys „išbuožinimo“ politikos vykdytojai. Jie ne tik kad nei kiek nepadėjo šeimos ūkiams stiprėti, bet ir padarė viską, kad silpnėtų stambesni ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės.
Kada naikinama viskas aplinkui veikia elementarūs gamtos dėsniai – išgyvena tik stipriausieji. Žodis išgyvena čia labai tinkamas, nes ir kai kurie mano ūkiai eilę metų buvo nuostolingi. Reikėjo atnaujinti žemės ūkio techniką, bazes, investuoti į melioraciją, o ir tausojanti žemdirbystė yra ne pigus malonumas, kada ir gamta ūkininkams nėra visada gailestinga.
Norėdami būti sėkmingais ateityje, žemdirbiai šiandien turi pradėti investuoti į tiksliąją žemdirbystę, skaitmenizuoti ūkių valdymą, robotizuoti gyvulininkystę. Atlyginimai žemės ūkyje turi būti konkurencingi su mieste gaunamais atlyginimais, nes joks jaunas specialistas neis į žemės ūkį iš meilės kaimui.
Norėdamas statyti naujas, modernias fermas Lietuvoje, turiu kartu galvoti, kaip paruošti dešimtis veterinarų ir zootechnikų, nes vyresnioji specialistų karta jau traukiasi į užtarnautą poilsį, o jaunieji veterinarai orientuoti į šuniukų ir katyčių gydymą. Tam irgi reikia investuoti milžiniškas lėšas, kurios smulkiems, vidutiniams ir net stambiems ūkininkams yra nepakeliama našta.
Investuosime į inovatyvias fermas
Artimiausių kelerių metų bėgyje planuoju keturių mega fermų statybą. Fermų, kurios bus vienos moderniausių pasaulyje, kurios neišskirs karvių skleidžiamo metano dujų į atmosferą, nes visas oras fermose bus filtruojamas vandens filtrais, o mėšlas perdirbamas į biometano dujas, šalia esančiose biometano gamyklose. Bekvapis substratas, po biometano atskyrimo, bus naudojamas dirvų tręšimui.
Kadangi ES parama fermų statybai, mūsų valdžios sprendimu, yra juokingai maža, mes fermas statysime be paramos, skolindamiesi iš bankų. Koks vidutinis ar smulkus ūkininkas rizikuos investuoti į gyvulininkystę, imdamas bankų kreditus?
O vienos, tikrai modernios karvių fermos statybos kaina siekia iki trisdešimt milijonų eurų.
Kenkdami Karbauskiui, kenkia visiems ūkininkams
Tris dešimtmečius valdžios vykdyta, taip vadinama, žemės ūkio politika baigiasi tuo, kad vietoj Karbauskio „išbuožinimo“, sunaikintas Lietuvos pieno gamybos potencialas, pieno perdirbėjai pieno trūkumą dengia iš Latvijos, Estijos ir kitų šalių įsigytu pienu.
Po naujų karvių fermų statybos ir eksploatacijos pradžios, mano ūkių pieno kiekis Lietuvos pieno gamyboje sudarys iki 15-20 proc. viso bendro Lietuvos pieno kiekio. Norėčiau, kad būtų 15 proc., ar dar mažiau, nes tai reikštų, kad atsirado daugiau žemdirbių, investavusių į pieno gamybą.
Džiaugiuosi tuo, kad mano ūkiai išgyveno tą pirmąjį modernizavimo ir valdžios „išbuožinimo“ politikos laikotarpį ir dabar galiu vykdyti plėtrą, visiškai nebekreipdamas dėmesio į valdžios vykdomą, taip vadinamą, žemės ūkio politiką.
Jei valdžia nesusivoks, jog Lietuvos žemės ūkyje neišgyvens nei smulkūs, nei vidutiniai, nei stambūs ūkiai, jei ta pati valdžia į žemės ūkį nepradės žiūrėti, kaip į vieną tvariausių ūkio šakų, kuris turėtų galimybę ne tik kad išlikti, bet ir konkuruoti su viso pasaulio žemės ūkiu, būti šios augančios ekonomikos dalimi.
Konservatoriams, kurie gyvena pastovioje priešų paieškoje, siūlau suvokti, kad pagrindinis konkurentas mūsų žemės ūkiui yra Rusija, jos žemės ūkio politika, kuri paremta pigiais gamtiniais resursais. Rūpindamiesi savo šalies nacionaliniu saugumu, turime išlikti stipraus žemės ūkio šalimi, kad niekada neprireiktų pašarų ar maisto ieškoti ten, kur trūksta demokratijos.
Jei reikės mano patirties ir vizijų, esu pasiruošęs padėti. Kiek jūs, mielieji konservatoriai ar liberalai, neapkęstumėte manęs, kiek bebandytumėte mane „išbuožinti“, rezultate kenkiate ne man, o visiems žemdirbiams, visam Lietuvos kaimui. Kuo labiau su manimi kovosite, tuo daugiau ne kituose, o būtent mano ūkiuose primelžto pieno ateityje išgersite...
