Kad taip vyksta ir tai veikia, rodo ir šios dienos žinia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje „Macatė prieš Lietuvą“ ir konstatavo, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos užtikrinamą teisę į saviraiškos laisvę, nes pasisakė, kad pasakos apie dviejų princų meilę daro žalą nepilnamečiams.
Taigi, pasakos apie du princus ir toliau galės būti brukamos nuo mažumės, nors Lietuvos teismai buvo atmetę autorės skundus. Jei pamenate, Lietuvos Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, remdamasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, padarė išvadą, kad knygoje „Gintarinė širdis“ dviejose pasakose skelbiama informacija daro neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų.
Pagal šį įstatymą, neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ta informacija, kuria, be kita ko, „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Šiandienos kontekste, kada Lietuvą purto pedofilijos skandalas, ši žinia dar kartą parodo, kad šeimos, kurios nori auklėti vaikus pagal tradicines vertybes turi apsiginti pačios, atidžiai rinktis švietimo įstaigas, vasaros stovyklas ir pan., nes niekas kitas mažamečių neapgins. Ypač dabartinė valdžia, kuriai norma yra vaikų lyties keitimas.
Negana to, kalbant apie tai, kad auką šiandien visokiais būdais bandoma viešai „atkalbėti“, kad ji visai ne jokia auka, nori nenori išlenda konservatorių partijos narių ir pritarėjų istorijos, kurias sieja ne tik vaikų seksualinis išnaudojimas, bet ir partijos pajungta gynyba, į kurią įeina ir aukų bauginimas, brangūs advokatai, kurių nukentėjusios šeimos net negali nusisamdyti.
Iš pradžių galvojau, kad šios temos neliesiu, nes apie tai ir taip daugelis šneka. Bet, kai eilinį kartą matau tą pačią taktiką, tylėti nebegaliu. Bartoševičiaus pedofilijos skandale pasisakė labai daug žmonių, tarp jų ir teisininkai, ir visuomenės atstovai. Tačiau labiausiai nustebino konservatoriaus L.Slušnio mintis, jog daug tokių kaltinimų nepasitvirtina. Ką tai reiškia? Bandoma gąsdinti vaikus ir jų šeimas, kad jie nieko nelaimės, bus apkaltinti išsigalvojimu ir pan.?
Taip pat tai skamba keistai, ypač žinant platesnį kontekstą ir L.Slušnio susidūrimą su pedofilija jo ankstesniame darbe. Žiniasklaidoje buvo jo interviu, kuriame jis pasakoja, kodėl slėpė ir nepranešė teisėsaugai, kad Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, vyko nepilnamečių pardavinėjimas iškrypėliams. Tad gal nepilnamečių tvirkinimas valdžiai atrodo normalu?
Žiniasklaida vakar taip pat priminė, kad Bartoševičiaus skandalas – ne pirmas TS-LKD: konservatorių būstinėje kitas konservatorius rodė pornografiją, po to su vaikais smaginosi pirtyje. Tai rodo, kad ši partija turi rimtų problemų.
O šiuo, jau buvusio konservatorių frakcijos nario K.Bartoševičiaus atveju, kaip ir M.Majausko atveju pasirinkta taktika amorali ir nusikalstama – gąsdinti aukas, sakant, kad dažnai tokie atvejai neva nepasitvirtina. M.Majauskas net buvo perėjęs į puolimą prieš savo aukas, kai pats kreipėsi į prokuratūrą.
Sunku nusikaltimo aukai, jos artimiesiems atlaikyti puolimą žmonių, kurie turi atramą valdžioje, gal net gali daryti įtaką teisėsaugai ar pasisamdyti pačius brangiausius advokatus. Tokiais atvejais ir atsitinka, kaip L.Slušnys sako – nepasitvirtina, nes aukos pabūgsta spaudimo ir atsitraukia nuo savo parodymų. Galimas ir aukos papirkimo variantas.
Taigi, tai, ką dabar daro L.Slušnys, ar anksčiau darė M.Majauską gelbėjantys konservatoriai, yra dar vienas nusikaltimas, nemažiau baisus už tiesioginį nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Valdžios atstovai, bandydami gelbėti savus, ima naikinti tikėjimą, jog Lietuvoje įmanomas teisingumas. Jei auka išgąsdinama, ar paperkama, tai tik sudaro pedofilams vaizdą, kad jų nusikaltimai nesulauks teisinio įvertinimo.
Tada, kada pedofilija ar nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu yra kaltinami žmonės, dirbantys valdžios institucijose, negalima sudaryti net menkiausios spaudimo nusikaltimo aukoms regimybės, jau nešneku apie kreipimąsi į prokuratūrą, kaltinat auką ar rašant straipsnius, kaip dažnai tokie kaltinimai nepasiteisina.
Tokios bylos yra labai jautrios, jose turi dirbti profesionalai ir reikia vengti bet kokio išorinio spaudimo.
Visko pasitaiko teisinėje praktikoje, bet kada imama spausti silpnąją proceso pusę, tai galime gauti ne faktą, o dvigubą nusikaltimą, kuriame nusikaltėlis laimi, o auka galutinai sugniuždoma. O galiausiai turime konstatuoti, kad seksualinių nusikaltimų aukų situacija lieka už dėmesio lauko, nes ginant nusikaltėlius į eterį skleidžiamos mintys apie tai, jog politikai galėjo būti apšmeižti. Matomai, laikas pradėti šnekėti ne apie nusikaltėlius, o apie nusikaltimo aukų apsaugą.
Ugnies be dūmų tokiose situacijose nebūna, o klausantis, kaip teisinasi K.Bartoševičius ir kaip jį gina jo idėjiniai draugai, tai konkrečių aukų apsauga ir pagalba joms tampa esmine valstybės pareiga. Negalima leisti konservatoriams galutinai suniokoti dar kelių žmonių gyvenimus.
Ramūnas Karbauskis yra verslininkas, buvęs Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas.
