Kadangi kokteilio lėtai išgerti užsikimšus nosį nepavyks, tenka palūkėti, kol marių žydėjimo padariniai bent kiek išsisklaidys. O kuo tai susiję su Seimo nariu Viktoru Pranckiečiu? Šis politikas Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje pasiūlė leisti (ir netgi skatinti!) kirsti medžius vandens telkinių pakrantėse, 10 metrų nuo vandens.
Išgirdus tokią sprendimų priėmėjo nuomonę, antakis, matyt, pakyla daugeliui. Anot V.Pranckiečio, kovojame su vandens tarša, tačiau į „taršą nuo medžių“ (kad ir ką tai reiškia) žiūrime pro pirštus.
Tenka ponui V.Pranckiečiui priminti, jog medžiai be daugybės kitų funkcijų, dar sulaiko ir maistinių medžiagų nutekėjimą į vandens telkinius, upes, ir galiausiai neretai – į pačias Kuršių marias.
Galbūt dar reikėtų priminti, kaip veikia gamtos ciklai, kad birželio pradžioje matome (ir užuodžiame) žaliuojančias Kuršių marias. Į šį vandens telkinį įteka Nemunas, pakeliui susirenkantis daugybės upelių, upokšnių, pačios Neries vandenis.
Dumblių suvešėjimą sukelia kartu su upės vandenimis atitekėjusios maistinės medžiagos, o gausiai žaliuodami jie išnaudoja pernelyg daug deguonies. Tuomet marių pakrantes nusėja ne tik gliti žalia dumblių masė, tačiau ir nugaišusios žuvys, kurioms tiesiog pritrūko deguonies išgyventi. Kitaip tariant, kenčia visa ekosistema ir negana to, pūvantys dumbliai skleidžia nemalonius kvapus. Kadangi veikiant klimato kaitai vanduo įšyla anksčiau, šį procesą stebime jau birželio pradžioje.
Eutrofikacija, arba vandens žydėjimas, būdingas ne tik Kuršių marioms, bet ir Baltijos jūrai. Labiausiai jį paskatina azotas ir fosforas. Šios medžiagos į vandens telkinius patenka iš dirbamų laukų, kitaip tariant, tai yra į vandens telkinius kritulių išplautas trąšų perteklius. Aplinkos apsaugos departamentas yra nustatęs tręšimo mėšlu ir srutomis reikalavimus, tačiau tręšimo mineralinėmis trąšomis apribojimų ar kontrolės vis dar trūksta.
O kol bandome sugalvoti efektyviausius būdus, kaip nepertręšti, bet ir nepamažinti trąšų, kad derlius užaugtų toks, kokio tikimasi, pakrantėse ir dirbamų laukų pakraščiuose augantys medžiai ir yra tas natūralus barjeras, savo šaknimis sulaikantis dalies maisto medžiagų išplovimą į vandens telkinius. Juk daugiausiai maisto medžiagų išplaunama rudens ar pavasario laikotarpiu – tuomet, kai dar nėra augalijos, o laukus skalbia smarkus lietus ar nuo šlaitų žemyn garma tirpstantis sniegas.
Dėl šios priežasties daugelyje šalių skatinama taikyti agromiškininkystės principus dirbamus laukus apsodinant medžių ar krūmų juostomis.
Taigi, nors Viktorui Pranckiečiui pakrančių medžiai ir atrodo kaip vandens telkinius kažkokiu būdu teršiantis elementas, juos iškirtę netrukus turėtume dar gilesnę Kuršių marių ir jūros žydėjimo problemą, o Neringos pakrantės kavinių padavėjos kartu su kokteiliais turėtų pradėti poilsiautojams nešioti ir dujokaukes.
