1. Meilėje ir kare – viskas galima. Gyvename netiesioginio karo sąlygomis, tad panašu, kad nuo šiol tikslas pateisina visas priemones. Net jei tai bus apgavystė ir sąmoningas melas, ko iki šiol nei politikai, nei verslas taip atvirai nedrįsdavo imtis. Jei vis dėlto paaiškėdavo, kad buvo meluojama, – tekdavo atsiprašinėti ar net prisiimti atsakomybę ir pasitraukti iš pareigų. Kaip prieš pusmetį pasielgė Monika Navickienė ar prieš kelerius metus atsiprašinėjo „Grigeo“.
Vilija Blinkevičiūtė iki šiol neatsiprašė rinkėjų dėl jų vedžiojimo už nosies, net neapgailestavo, kad lūkesčiai buvo nuvilti. Neturėtume stebėtis, kad apgavysčių ir sukčiavimų visuomenėje padaugės – jei blinkevičiūtinti galima elitui, galiausiai to išmoksta ir eiliniai piliečiai.
2. Žodžiai nebesugrįžta jaučiais. Atsakomybė už pasakytus žodžius sumažėjo iki minimumo. Nors dugno, tikriausiai, dar nepasiekėme. Bet senolių patarlės, kad žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, šiuolaikiniai vaikai jau nebesuprastų – nes viešajame gyvenime tokių pavyzdžių beveik nebėra.
Viešoji erdvė formuoja nuomonę, kad iš esmės galima kalbėti beveik bet ką. Tad jei vis dar nerimaujate, kad socialiniame tinkle parašysite ką nors ne taip – pasimokykite ar Remigijaus Žemaitaičio.
Žodžiai dabar sveria kaip plunksnos, jei jas dar apskritai pavyzdį rodančių vadovų sąžinė pajunta. Tvirtas garbės ir sąžiningumo supratimo jausmas iš mūsų viešojo diskurso, deja, bet traukiasi.
3. Visuomenė išmoko gerbti save ir to nori iš lyderių. Žmonės nebenori būti paklusnūs vykdytojai, kuriuos galima pastumti ten, kur kažkam reikia. Visuomenei svarbu ne tik tai, ką jiems sako, bet ir kaip tai daro, nes balso tonas ar neatėjimas į susitikimą – taip pat komunikacija.
Triuškinantis konservatorių pralaimėjimas aiškiai rodo, kad mūsų visuomenėje jau nedaug likę sovietinės traumos, kai buvo toleruojamas nepagarbus elgesys, nes geresnio tuomet nebuvo galima tikėtis. Dabar žmonės nebenori, kad valdžia su jais bendrautų suirzusiu tonu ir varinėtų, kokią beveik nuolat pastaraisiais metais matėm premjerę Ingridą Šimonytę.
Ar kad politikas nerastų laiko ateiti pristatyti savo politinę viziją, kaip kad Gabrielius Landsbergis, bet tikėtųsi vis tiek būti išrinktu. Vadinasi, žmonės nebėra per kvaili suprasti tuos aukštus vertybinius darbus, kuriuos dėl jų elitas sunkiai dirba. Tad nuo šiol teks bendrauti lygiavertiškiau.
4. Reiks gerai pasistengti, jei norėsi žmones apkvailinti. Ledai iš dangaus, pro šalį traukiamos nostalgiškos dainos, seni lėkšti juokeliai ar teiginiai be argumentų nebeįtikina.
Tad nuo šiol kiekvienam gražuliui, vaitkui, uspaskichui ar orlauskui, kuris norės įtikinti, kad Rusija Lietuvai nekelia grėsmės, jei tik mes atsisakysime narystės NATO ir savo kariuomenės, kad tereikia pasikrauti pozityvios energijos, kad pasveiktum nuo mirtinos ligos, ar kad pensijas galima jau ryt pakelti dvigubai – reikės daug labiau pasistengti. Susirinkti bent šimtą įrodymų, citatų ir ištraukų iš teisinių dokumentų. Nes R. Žemaitaitis žmonių kvailinimo kartelę pakėlė į dar neregėtą lygį.
Teigiamas dalykas tas, kad tapsime atsparesni prastai paruoštai priešų, kraštutinių dešiniųjų, manipuliatorių ir šiaip oportunistų propagandai. Bent tiek naudos iš agresyvaus „Nemuno aušros“ pasirodymo.
5. Nori sėkmės – apie tave turi kalbėti facebooke. Kad socialiniai tinklai tapo itin reikšminga medija – niekas nesiginčys. Negali būti lyderiu, jei nesi aktyvus socialiniuose tinkluose. Bet šie rinkimai parodė, kad vien pačiam ten skleisti turinį nebeužtenka. Turi padaryti, kad apie tave kalbėtų kiti.
Tai gali būti atsitiktinumas, kad esi panašus į trečio lygio influencerį, ir žmonėms tai juokinga. Tiksliai nežinome, kiek tai padėjo laimėti Vytautui Sinicai, bet akivaizdu, kad juokeliai apie jogurtus ir lyginimas su Baltalietuviu didelę auditoriją turinčiose laidose padidino politiko žinomumą. O šypsenos kalbantis apie tai sušvelnino aštrų dešiniojo politiko įvaizdį. Toks paprastas, artimas ir mielas. Kaip Baltalietuvis!
O štai tūkstančiai patiktukų, šimtai komentarų ir dešimtys pasidalinimų po „Nemuno aušros“ įrašais kelia abejonių, ar nebuvo tam pajungta kokia trolių ferma, ar taip aktyviai įsitraukę sekėjai yra realūs žmonės. Bet ką gali žinoti – gal kiekviename susitikime, kurių R. Žemaitaitis turėjo šimtus per vasarą, jis susirinkusiems vis pridurdavo: „Jei nelaikinsit ir nekomentuosit facebooke, tai užmušiu aš jumis“. Kaip prieš pora metų grasino rinkėjams dėl balsavimo už Saulių Skvernelį.
6. Žmonės atleidžia, jei rodai, kad sugebi pasitaisyti, arba nerodai, kad esi kaltas. Kurį variantą geriau pasirinkti, matyt, reiktų spręsti pagal situaciją ir savo vertybinį stuburą. Šiemet Liberalų Sąjūdis sugebėjo surinkti daugiau balsų nei per ankstesnius rinkimus, nepaisant to, kad per šią kadenciją tapo teista partija. Bet žmonės juos palaikė, tikriausiai, todėl, kad šalia kitų – neteistų partijų – atstovų jie vis tiek atrodė bene blaiviausiai mąstantys.
O Simonas Kairys, sugebėjęs stebuklingai neprisiimti atsakomybės per čekiukų skandalą ir po jo, užtikrintai iškovojo pergalę vienmandatėje prieš G.Landsbergį. Vis tik nepagarba šiais laikais – didesnė blogybė nei į save lenkti pirštai. Tą žmonės sugeba atleisti arba bent nesigilinti.
7. Viltis miršta paskutinė. O gal vis tik jie ateis ir viskas pasikeis? Ta slapta stebuklo viltis vis dar gyva dviejuose šimtuose tūkstančių gyventojų, kurie balsavo už „Nemuno aušrą“. Už Taikos koaliciją. Už Tomą Domarką. Už Antaną...
Ne, nepasikeis. Bet nepabandęs – nesužinosi. Taip ir bando ši visuomenės dalis, kuri prieš 16 metų, tikriausiai, balsavo už Tautos prisikėlimo partiją – tuomet tokių buvo 187 tūkstančiai. Šiemet už Eduardą Vaitkų prezidento rinkimuose balsą atidavė 104 tūkstančiai rinkėjų. Tikėkimės, kad norinčiųjų pabandyti nepadaugės itin sparčiai, kokias tendencijas matome kitose Europos šalyse.
Tad kaip atrodys mūsų gyvenimas artimiausiu metu, kai vis labiau įsigalės blinkevičiūtinimas ir kitos šiandienos viešojo gyvenimo taisyklės? Kiek ilgai jos išliks? Tikėtina, neilgai. Nes gyvenimas niekada nestovi vietoje. O ypač šiais – didelių ir greitų pokyčių – laikais.
