Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Glazge – gera diplomatijos mokykla. Mane labiausiai nustebino faktas, jog Lietuvos problemos yra tokios pat kaip ir Ugandoje ar Japonijoje, tik pats problemos lygmuo ir mastelis visgi kitas. Konferencijoje bene garsiausiai buvo keliami demokratinių idėjų klausimai, kurie kiekvienam leido „pasimatuoti temperatūrą“ įvairiuose tvarumo temų rėmuose.
Finansinės (ne)galios
COP26 nuskambėjęs pasakymas, jog šiuo momentu mes gyvename ne pagal liberalizmo, o greičiau kapitalizmo ideologiją, man įsiminė labiausiai. Investavimas į tvarius procesus diktuoja priemonių poreikius ir galimą raidą, tad kritiškai svarbu tinkamai nukreipti tuos pinigus palankia linkme.
Nors ir priklausome Europos Sąjungai, Lietuva vis dar nėra pasiekusi tam tikro lygio, susijusio, pavyzdžiui, su žmogaus teisių, perėjimo į žaliąją ekonomiką ar žaliąją demokratiją sprendimais. Dėl šių priežasčių tarsi tampame priskiriami tarpinių šalių pogrupiui, o tai turi didelę įtaką menkam šalies finansavimui.
Pagrindinė daugelio tarpinių šalių problema ta, jog biudžetas mums skiriamas lygiai toks pat kaip ir išsivysčiusioms šalims, o jo, kaip žinia, nepakanka funkcionalių ir ambicingesnių sprendimų paieškoms. Pastarąją problemą aiškiai pastebėjau konferencijoje bei dar labiau įsitikinau, jog niekas apie tai nešneka. Priešingai – kaip pradinukai, sėdime tylėdami ir bejėgiškai stengdamiesi kapstytis vieni, kai tuo tarpu galėtume pagaliau imtis lyderio vaidmens, užmegzdami bendradarbiavimo ryšius su kitomis valstybėmis.
Politinės valios stoka
Lietuva – maža šalis, tačiau mes turime pakankamai švarią aplinką – būtent tai gali tapti vienas iš būdų, kaip pritraukti investicijas iš kitų, turtingesnių, šalių. Vienas labai realus Lietuvos strateginis tikslas gali būti visiškai žalios valstybės kūrimas.
Visgi, tam pasiekti būtini vyriausybės lygmeniu priimami sprendimai. Atkreipti dėmesį į save galime – tik per menkus keliame sau reikalavimus. Atrodo, kad mums trūksta politinės valios.
Mūsų institucijos kol kas nėra prisitaikiusios spręsti krizinių situacijų ir tai labai gerai pademonstravo koronaviruso pandemija. Demonstruojamas nepajėgumas greitai spręsti kilusias problemas atsispindi ir sprendžiant klimato kaitos klausimus. Būdama ekspertė žemės ūkio reikalams matau, kaip lėtai vyksta sprendimų priėmimas ir kaip greitai klumpama lygioje, vieningo sutarimo reikalaujančioje, vietoje.
Manau, kad ambicingesni planai yra įmanomi. Škotija per 10 metų laikotarpį sugebėjo pereikti prie praktiškai 100 proc. atsinaujinančios energijos naudojimo – kodėl to padaryti negalime mes?
Esame tokia lanksti šalis, tereikia nelaukti stebuklų, nebijoti diegti jau egzistuojančias technologijas ir imtis lyderio vaidmens, kovojant už savo tvarią ateitį ir stiprinant demokratiją Lietuvoje.
Sistemas reikia tobulinti – ne griauti
Demografinė Lietuvos problema ir atstumai tarp miestų, įveikiami automobiliu, tampriai susiję su klimato kaitai skirtomis sprendimų paieškomis. Sovietmečiu nebuvome turtingi, todėl šalyje nėra pakankamai gerai išvystytos tankios geležinkelių infrastruktūros, o ir architektūrinės miestų išplanavimo problemos šiomis dienomis atsiliepia išaugusiais CO2 emisijų skaičiais.
Visgi, labai džiugu, kad didelių permainų jau imamės infrastruktūros ir transporto sektoriuje, mat Lietuvoje būtent jis sudaro vieną didžiausių taršos sudedamųjų. Gatvių siaurinimas ir apželdinimas, energetikos „mikso“ keitimas – visi sprendimai pagirtini. Mums vis dar per brangu kurti naujas infrastruktūras, todėl protingiausia šiuo metu sistemas tobulinti, o ne griauti.
