Ką šiandien matome Sakartvele nenutiko per kelias dienas. Kaip sakė vakar mitinge lietuviškai kalbėjusi kartvelė – „per 12 metų metastazės išsisėjo“.
Bidzina Ivanišvili Gruzijos oligarchas, partijos „Georgian dream“ įkūrėjas, prieš 12 metų laimėjo parlamento rinkimus, kai kam lyg atrodė kaip alternatyva politiniame gyvenime, tačiau virto melo ir neapykantos skleidėju ir, kaip matom, šliaužiančios strategijos atitraukti Sakartvelą nuo ES ir JAV, įstumti į ruskyno įtaką, įgyvendintoju.
Maža to, tapo tuo, kuris spardo galvas kitaip galvojantiems – šiandien už europinę kryptį stovintiems kartvelams.
Sukrečia, kad bendrininkai yra jauni, užsienio universitetuose išsilavinę, keliomis kalbomis kalbantys šios partijos politikai. Viena jų Maka, kurią pažinau kaip Europos reikalų komiteto pirmininkę. Su šitais žmonėmis bandėm neprarasti ryšio dėl Sakartvelo siekio (jie juk patys prieš porą metų kreipėsi dėl narystės) tapti ES nare, net matydami jų išsisukinėjimus dėl apeinamų sankcijų Rusijai, siūlomų nepriimtinų vakarų demokratijose sprendimų. Apmaudu. Labai.
Virš 80 procentų Gruzijos žmonių nori europinės perspektyvos, siekis įrašytas šalies konstitucijoje. Tbilisio ir kitų miestų gatvėse šiandien stovintys žmonės yra už šią idėją (ir nuostabu matyti drąsius diplomatus, vieną jų – ambasadorė Lietuvoje, kuri atsistatydino).
Kai vasarą Vilniuje buvau sutikusi jaunuolę iš Sakartvelo, ji pasakojo baisius dalykus apie tai, kaip juodi keisti automobiliai stovi prie namų, kaip jos asmeniniuose telefono pokalbiuose pasigirsta kiti balsai, kaip jos vyras dėl žmonos veiklos atleidžiamas iš darbo universitete. Atrodė kiek tiršta.
Bet, panašu, ten tai tampa vis platesne realybe. Tai plečiasi šiomis dienomis ir toliau – į viešąjį sektorių, kuomet darbuotojams, prieštaraujantiems tokiems suklastotuose rinkimuose išrinktos valdžios sprendimams, grasinama atleidimais. O žurnalistai (akivaizdžiai matant, kad tai jie) yra mušami tiesiog gatvėje.
Dabar daug samprotaujančių, kas bus toliau, ar čia EuroMaidanas, kas čia ką išprovokavo, ar Putinas pasiųs savo „taikdarius“ ir kas dėl to bus kaltas?
O bus ir yra kalti tie, kas provokavo. Sakartvelo valdžios sprendimas stabdyti ES integracinį kelią. Nėra jie naivūs. Suprato, į ką tai veda, kad žmonės išeis į gatves. Kad negalės tylėti.
Yra panašumų ir su Lietuva. Yra raudonos linijos, ko padorūs žmonės nekalba ar ko nedaro. Bet „Nemuno aušros“ vadas tikslingai pasirinko provokuoti. Jis žinojo, kad jo antisemitinė retorika bus vertinama ir negalės praeiti nepastebėta. O tai, kad savo partijos spalva renkasi hitlerio rudą, mėgaujasi agresija ir chamizmu – čia dar kita tema.
Esame laimingi, nes turime labai daug laisvės – saviraiškai, vertinimams, nuomonės sklaidai. Ką girdžiu ar matau viešojoje erdvėje – ne viskas man patinka. Bet aš suprantu, kad tai yra demokratijos išraiška. Negali konstruoti pasaulio tik taip, kaip tau patinka. Bet gali (ir turi) reikšti savo matymą, kritiškai vertinti kitą, kalbėti tai, kas svarbu. Be agresijos ir kvietimo susidoroti.
Ir vis tik kokia trapi yra toji laisvė. Žingsnelis po žingsnelio – ir gali atsibusti jau kitoje, užčiauptų burnų realybėje. Gal šiandien atrodo, kad, dėl vieno nepatenkinto mero, direktyvos „Žalgirio“ fanams, ką skanduoti ar tribūnų atitraukimas yra smulkmė. Bet, matyt, nuo smulkmenų nemažai kas prasideda.
Po truputį gali atsidurti situacijoje, kai norėdamas PASAKYTI, jog esi už savo šalies, įrašytą į konstituciją, europinę ateitį, gauni dujų ir spyrius į galvą.
