Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Ar pavyko suvokti karą Europoje?

Tądien, šitie žmogėdros bombino Mariupolio gimdymo namus.

Žiūrėdama pro gimdyklos langą į šviesų dangų, dėkojau Dievui, kad Lietuvoje žmogus gali ramiai ir šviesiai ateiti į pasaulį.

O tuo pačiu spaudė širdį, nes žinios pranešė apie pačias baisiausias atakas.

Po Mariupolio gimdymo namų atakos, yra tokia visiems įstrigusi nuotrauka su gimdyve ant neštuvų, išnešama iš visiškai sugriautos ligoninės.

Kiek žinau, nei mama, nei jos kūdikis neišgyveno...

Prieš kelias dienas buvau susitikusi pokalbiui su politikos ekspertu iš Vakarų, kuris teigė, kad bendrai paėmus, karas Ukrainoje, esą, labiau laimėjimas, nei pralaimėjimas, esą galėjo būti ir blogiau. Galėjo būti blogiau?

Nemanau, kad tai guodžia šios ir kitų gimdyvių artimuosius, šimtų tūkstančių aukų artimuosius ir milijonus, patyrusių rusiško karo siaubą.

Pasakiau, kad nesutinku su tokiu vertinimu. Taip, galėjo būti blogiau, visada gali būti blogiau. Kaip ir visada – gali būti geriau.

Taip pat nuskambėjo, kad ukrainiečiai turi stiprią motyvaciją kovai, tuotarp rusai – motyvacijos neturi, nuostoliai didžiuliai, vien imant Avdijivką – 20 tūkstančių iškeliavusių pragaran.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas/ „Facebook“/Karas Ukrainoje

Išsakiau, kad man ir daugeliui kitų Lietuvoje nerimą kelią Vakaruose stiprėjanti nuomonė, kad „Putinas nepasiekė savo tikslų“, Rusija silpnesnė dėl tarptautinio atsako, sankcijų ir panašiai.

Taip, Putinas vylėsi kitokio scenarijaus, sankcijos kažkiek pamaišė reikalus, bet tikrai ne tiek, kiek reiktų, kad lengviau atsikvėptume. Rusijos karo ekonomika veikia pilnu pajėgumu.

Rusija turi tokią motyvaciją ir veikimo būdus, kurių Vakarai iki galo negali suprasti, nes tiesa tokia, kad tai sunku protu suvokti.

Jų varomoji jėga – beprotybė, baimė, ir gal net tai, kad, kaip mano bičiulis sako, „jų kasdienybė blogesnė nei karas“. Lietuva tai žino, nes šimtmečius kiekviena mūsų karta patyrė Rusijos, kaip ji besivadintų, agresiją.

„AFP“/„Scanpix“/Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu ir ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Gerasimovas

Turiu pasakyti, kad esu dėkinga tiems drąsiems rusams, kurių dabartinė pasipriešinimo galimybė ir išraiška – padėti gėlių prie paminklo Navalno atminimui. Ir už tai kišami į varanokus.

Bet visi norėtume, kad dauguma ten būtų tokių. Gal tada kažkas pasikeistų?

Tuo tarpu klausimas mums visiems Vakaruose, kokia mūsų motyvacija ginti(s)? Ką padarėme per tuos dvejus metus.

Aš žinau, ką padarė Lietuva.

Padvigubino gynybos biudžetą, pasiekė, kad vokiečiai čia nuolatinai dislokuotų brigadą, o ne „per dešimt dienų“, investavome į karinę infrastruktūrą.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Tankų Leopard testavimas Gaižiūnų poligone

Bet to neužteks. Reikia daugiau. Ir tą turime visi suprasti, jei nenorime, kad mūsų namai atrodytų kaip Avdijivkos, Bachmuto, Mariupolio griuvėsiai.

Nes kai ruskiai ateina „išlaisvinti“, jie išlaisvina viską aplink nuo gyvybės ir gyvenimo.

O ką kitos šalys? Ar turi atsakymus, ką ir kaip gins? Tik dabar pradeda ES lyderiai konkrečiau kalbėti.

Esame dėkingi JAV, kad ypatingai ryškiai rėmė Ukrainą (viliamės ir prašom, ir toliau greitų bei gyvybiškai svarbių sprendimų).

Bet susidaro įspūdis, kad daugelis kitų valstybių, ar jų visuomenės, žvalgosi per petį ir galvoja, kad kažkas kitas turi padaryti darbą ir mus visus apginti.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Ukrainos palaikymo mitingas

Patogu yra maloniai vakarieniauti restoranuose ir samprotauti, patogu yra kalbėti apie žmogaus teises, siurbčiojant kavą iš vienkartinio puodelio.

Bet ar kiekvienas nuoširdžiai gali atsakyti į klausimą – ar esu pasiruošęs ginti tai, apie ką kalbu.

Paaukoti ne vien kažkiek savo gerovės, bet ir aktyviai gintis visomis išgalėmis. Ginti tai, kuo šiandien mėgaujamės.

Nes veiksmo Facebooke ar susirinkti į mitingą, kaip bebūtų tai svarbu – gali ir nebepakakti.

Visa tai išsakiau jau minėtam patyrusiam politikos ekspertui. Labai noriu matyti ir tikėti, kad bus gerai taip, kaip jis.

Nes iš dalies su juo sutinku – taip, galėjo būti blogiau. Bet turėjo būti geriau, ir tai yra mūsų kolektyvinė atsakomybė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Avdijivka

Man tik ramu, kad galiu didžiuotis Lietuva. Jos žmonėmis, jų pagalba Ukrainai. Mūsų Vyriausybės, Seimo sprendimais, kurie Lietuvą pastato į pirmą valstybę visame pasaulyje, skaičiuojant indėlį nuo BVP, pagal visokeriopą paramą Ukrainai.

Šiuos dvejus metus jaučiuosi artimesnė su kiekvienu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu rėmė Ukrainą. Kokie puikūs Lietuvos žmonės – ačiū jiems!

Turime tęsti, kas kur kokias galimybes turi.

Aš savo ruožtu tęsiu europiniuose formatuose. Lietuvos balsas yra ir bus labai svarbus įvairiuose tarptautiniuose formatuose.

Pasak vieno JAV diplomato, Lietuvos politikų indėlis į dvišalius ryšius su JAV politikais irgi yra labai vertinamas.

123RF.com nuotr./JAV Kongresas

Nes visuose susitikimuose su kitų kraštų politikais visuomet kartojame Ukrainos pergalės klausimą.

Mūsų pareiga neleisti Vakarams pavargti, už(si)miršti – būti aiškiai girdimu perspėjimo varpu.

Tęskim viską, kas nuo mūsų priklauso.

Slava Ukraini! Kartu iki pergalės!