Gerai pamenu Tėvynės Sąjungos rinkiminę kampaniją prieš 2004 metų Europos Parlamento rinkimus – mano atsakomybė buvo surinkti jaunimo grupeles skirtinguose Lietuvos miestuose.
Iš dabarties perspektyvos suprantu, kad prisimenu įvykius, kurie buvo padiktuoti siekio tapti ES nariais.
Pagrindinės Lietuvos politinės jėgos dėl vienų ar kitų priežasčių siekė narystės ES.
Bet, manau, kad mano politinei bendruomenei teko vieni sunkiausių apsisprendimų, turėjusių didelė politinę kainą.
1996-2000 metų Vytauto Landsbergio vadovaujamas Seimas ir dauguma. 1997 m. pirminiame plėtros sąraše Lietuvos ir Latvijos nebuvo.
Ir mes turėjome spurtuoti, kad pasivytume Kopenhagos kriterijus bei kitas šalis kandidates.
Lietuva turėjo įsipareigojimų dėl mirties bausmės panaikinimo (1998 m.), Ignalinos atominės uždarymo (Nacionalinė energetikos strategija 1999 m. su Ignalinos uždarymo klausimu).
1998 m. priimta Seimo rezoliucija „dėl Nacionalinės acquis priėmimo programos įgyvendinimo“ tolygu sparti integracija ir vidaus reformos.
Per trumpą laiką priimti svarbūs sprendimai: Teisinės sistemos reformos metmenys, įstatymai dėl teisės ir teisėtvarkos, kovos su korupcija (teismų, policijos, viešų privačių interesų derinimo, politinių partijų ir kampanijų reguliavimas), bankininkystės, vartotojų teisių, konkurencijos, energerikos, viešųjų pirkimų, žemės ūkio, aplinkos ir kitose srityse.
Labai nelengvi buvo sprendimai dėl privatizacijos.
Nors jie nebuvo tiesiogiai padiktuoti ES, bet Vakarų pasaulio logika dėl rinkos ekonomikos buvo svarbus Lietuvos pasirinkimas, siekiant būti Vakaruose.
Lietuvos Telekomo privatizavimas buvo ypač skausmingas.
Menu, kad nebegalėdavau be ribų taukšti telefonu su klasiokėmis, nes skambučiai tapo mokami.
„Mažeikių naftos“ privatizavimas – energetinės nepriklausomybės klausimas.
Jei ne „Williams“ ir amerikonai, būtų buvę „Lukoil“ ir rusai. O ką reiškia rusai mes vėl ir vėl įsitikinam.
Lietuvai reikėjo pertvarkų teismų, žmogaus teisių, kovos su korupcija, politinių partijų ir kampanijų bei kituose klausimuose, kurie buvo priimti.
Po 2000 m., kai Lietuva buvo pakviesta galutinėms deryboms – darbai tęsėsi.
Bet tie pirmieji, sukėlę daug aistrų visuomenėje spurto klausimai, kuriuos puikiai prisimenu iš mokyklos laikais žiūrėtų žinių, tėvų kalbų, manau lėmė tai, kad po 2000 Seimo rinkimų Tėvynės Sąjunga iš beveik konstitucinės daugumos Seimo narių kiekio, tilpo į vieną liftą.
Tada buvo skaudu ir kartoka.
Bet didžiuojuosi, nes šita politinė jėga visuomet darė tai, kas svarbu valstybei. Net jei žinojo, kad tie rezultatai, saldesni vaisiai ateis vėliau, nei kiti rinkimai.
O Lietuva ir kiekvienas iš mūsų galime palyginti nueitą kelią per šeimos ir valstybės nuotraukas.
Kaip atrodėme tada, ir kaip šiandien – su kokia kitokia patirtimi, patyrimais ir gyvenimu – atsiverskime albumus.
Prieš kelias dienas Berlyne, Bundestage, vyko posėdis, skirtas didžiosios ES plėtros 20-mečiui.
Puiki proga įvertinti nueitą kelią, kolegos vardino skaičius, kaip pagerėjo gyvenimas jų valstybėse.
Įvardinau ir aš – 5 kartus išaugęs BVP, šiuo metu nedarbas mažesnis nei 7 proc., infliacija suvaldyta ir siekia mažiau nei 2 proc.
Tai yra atsakingos politikos ir to, kad esam geri europiečiai rezultatas.
Neabejotinai, Europos Sąjunga turės apsispręsti, įsivardinus, kas veikia, kas neveikia, kokių reikia pokyčių.
Ar atsisakysime veto teisės, ar praplėsime reguliuojamas sritis.
Istorija rodo, kad kas 10-15 metų ES po truputį reformuojasi.
Mes esame šiame etape ir turėsim priimti sprendimus.
Sveikinu mus visus ir ačiū tiems, kurie dirbo, kad švęstume tada ir visus šiuos 20 metų.
Su švente!
