Pasigirdo įviariausių teiginių, vienas jų „G.Landsbergis demotyvuoja ilgai partijai dirbusius jos narius.“ Nuo čia ir atsispirsiu.
Patirtis partijoje. Žmonės jungiasi į politinę bendruomenę dėl įvairių priežasčių. Vieni tikisi politinės karjeros, kiti ieško bendraminčių ir bendruomeninės veiklos, treti nori savo idėjomis prisidėti prie valstybės kūrimo.
Visi esame skirtingi, su skirtingais gebėjimais, stipriosiom ir silpnosiom pusėm. Esame orkestras, kurio muzikantai (profesoriai dainininkai ir muzikologai) kad ir dirba, praktikuojasi galbūt vienodai daug, bet vieni yra kiek geresni ar ryškesni nei kiti. Pirmu smuiku groja ar orkestrą veda ne vyresnis ar jaunesnis, o tiesiog geresnis, talentingesnis.
Pirmu smuiku groja ar orkestrą veda ne vyresnis ar jaunesnis, o tiesiog geresnis, talentingesnis.
TS-LKD bendruomenėje esu 14 metų, dirbau įvairiuose formatuose – Jaunųjų konservatorių lygoje, skyriuose, partijos Taryboje, Jaunimo bendruomenėje.
Su bendraminčiais nuveikėme daug ir gražių darbų, įgyvendinome svarbių iniciatyvų. Atėjau čia ir pasilikau, nes patiko dirbti, mačiau ir tebematau tame prasmę. Atėjau ne dėl posto, atėjau dėl bendro komandinio darbo.
Buvau iškelta kandidate, ačiū už pasitikėjimą, į šiuos pirmininko rinkimus, tačiau kandidatuoti tikrai neketinau, tą pasakiau iškart, nelaukdama iškilmingos ar patosiškos galimybės.
Šioje politinėje bendruomenėje esu senbuvė ir manęs nedemotyvuoja Gabrieliaus Landsbergio kandidatūra, nes juo pasitiki žmonės, jis turi visas lyderio savybes. Tą aiškiai suprantu ir džiaugiuosi, kad žmogus, neužklotas kasdienybės dulkių, imasi jam patikėtos atsakomybės. Taip, atsakomybės, “nuleistos“, patikėtos jam (sic!) plataus rato bendrapartiečių!
Vertybės. Ar gali būti šimtaprocentinė bendramintystė tarp tūkstančių žmonių? Ne, negali, ir tai visiškai normalu. Ir vis tik bendruomenes vienija bendras požiūris ir kryptis. Sąjūdis puikus pavyzdys, kai visi tikėjo bendra idėja už geresnę (tuo atveju – už laisvą) Lietuvą, kai visi telkė jėgas, kad pasiektų tą tikslą.
Kai šiandien girdžiu nuogąstavimus apie pamestas vertybes, ne visai suprantu, apie ką kalbama. Suprasti padėtų, jei kas nors įvardintų konkrečiai, o ne kalbėtų apie jas kaip apie kažkokį neaiškios spalvos fasadą. Aiški ir nenusitrynusi spalva – stipri ir saugi Lietuva. TS-LKD visada buvo už tai ir idėjomis, ir darbais, kurių dalis jau įgyvendinta – euroatlantinis kelias, energetinė Lietuvos nepriklausomybė ir daugelis kitų.
Prie tų pačių kaltinimų pasigirsta, kad Lietuvoje trūksta patriotiškumo, lyg jis pametamas. Bet kas yra patriotiškumas? Ar tai tik tautinių rūbų nešiojimas? Jei geri ne aguonų pieną, o coca-cola, tai tu esi patriotas ar ne?
Pažįstu daugybę jaunuolių, kurie moka šokti kadrilį ir tuo pačiu metu dirba microsoftuose ar kitu būdu sėkmingai dalyvauja globaliuose reikaluose. Juk nebūtina afišuotis simboliais, nebūtina garsiai šaukti apie savo meilę, patriotiškumą. Manau, kad svarbu pažinti tą, kuris tau brangus, žinoti savo gimto krašto tradiciją, istoriją. O meilę reikėtų demonstruoti darbais, ne vien simboliais.
G.Landsbergis manęs nedemotyvuoja, nes jis turi konkrečią viziją apie bendrą darbą dėl geresnės Lietuvos.
Mano nuomone, niekada Lietuvoje per pastaruosius 20 metų nebuvo tiek patriotiškumo. Vyresnioji karta padėjo tam pamatą, neleisdama pamiršti to, kas svarbu. Užauganti nauja karta pati imasi iniciatyvų, kaip švęsti valstybines šventes, jauni žmonės jungiasi į Šaulių organizaciją, atsiranda ir stiprėja iniciatyvos istorinės atminties puoselėjimui. Tereikia džiaugtis, kad dera tradicija ir atviras požiūris pasauliui, ir palaikyti bei galvoti, kaip pastiprinti, o ne sakyti, kad „yra prarastos vertybės".
Jeigu kalbėtume apie vidinius dalykus ir pamatines vertybes, bendravimą ir požiūrį – analizuokime kiekvienas save, kiek savyje turime atjautos, nuoširdumo, vieni kitų supratimo ir neniekinimo, kiek turime meilės artimui ir savo Valstybei.
G.Landsbergis manęs nedemotyvuoja, nes jis turi konkrečią viziją apie bendrą darbą dėl geresnės Lietuvos. Savo nuosekliomis pastangomis yra įrodęs, kad dirba dėl stiprios ir saugios mūsų valstybės. Pažįstu jį kaip nuoširdų, jautrų, supratingą žmogų, kuris vadovautųsi šiomis vertybėmis ir būdamas TS-LKD pirmininku.
Lyderystė. Per 25 metus Lietuva nuėjo svarbų ir sėkmingą kelią. Turime kuom džiaugtis, turime ir ką pataisyti, patobulinti. TS-LKD per visą šį laiką buvo svarbių ir reikalingų Lietuvai sprendimų priešakyje. Šiandien mums visiems reikia plano ateinantiems metams ir dešimtmečiams. Aš tikiu, kad TS-LKD ir vėl bus to plano bei visai Lietuvai reikalingų idėjų generatorė.
Politologai, partijos kolegos analizavo pastarųjų rinkimų rezultatus, ieškojo gal ir kaltų. Aš manau, kad ne visiškai sėkmingi rinkimai buvo ne dėl to, kad neva buvo nuklysta nuo kažkokio kelio. Žmonės tiesiog pasiilgę gaivos, naujų idėjų ir siūlymų, kurie eitų greta tradicinių klausimų. Jie taip pat deda daug vilčių į jaunąją kartą, kuri gebėtų drauge dirbti su vyresniaisiais.
G.Landsbergis manęs nedemotyvuoja, nes jis nestokoja idėjų, Lietuvai išskiria, mano galva, esmines kryptis, kurioms mūsų valstybėje turi būti skiriama daugiausiai dėmesio, – švietimas, inovatyvi ekonomika, jautri socialinė politika, stiprios bendruomenės, krašto gynyba per visuomenės susitelkimą bei vienybę.
G. Landsbergis moka bendrauti su įvairiais žmonėmis, yra veržlus ir telkiantis. Tokį lyderį įsivaizduoju vedantį TS-LKD į priekį. Kaip gražiai sakė viena bendražygė, svarbu, „kad tikėjimas būtų didesnis už grūdą“, o tai padeda ne tik telkti, bet ir nuosekliai dirbti stipriai bendruomenei, stipriai Lietuvai.
Konkurencija yra visur. Idėjinė konkurencija skatina tobulėjimą. To labiausiai linkiu tiek TS-LKD, tiek Lietuvai. O šiuose TS-LKD rinkimuose balsuosiu ne prieš kažką, bet tiesiog už Gabrielių Landsbergį.
